Pagaliau ištrūkom. Gruodis su savo nesibaigiančiais reikalais toks skubantis lekiantis, kad net laisviau įkvėpti nėra kada. Bet reikia. Lapą su suplanuotu maršrutu vis perkeldavau nuo vieno darbo stalo ant kito, net buvau pametęs iš akių, laimei, nedingo, tik pasislėpė giliau po visokių kasdienių užrašų krūvele.
Išvažiuojam gerokai vėluodami.
Gal tai ir gerai – ryto keliautojai jau prasiblaškę po prekybos centrus, kelias
laisvesnis, tai ir taisyklės ne tokios griežtos - Alytaus daugiaaukščiai
horizonte suboluoja už gero pusvalandžio. Į miestą nesukam, varom į kaimą, kur
įdomiau 😊
Apie Alytaus kaime jau prieš
dvi dešimtis metų įkurtą akmenų muziejų girdėjau senokai, tik niekaip
nesusiruošdavom. Pasisukioję siauromis sodų gatvelėmis, stojam prie masyvios
metalinės tvoros, gausiai nukabinėtos puodeliais, arbatinukais ir kavinukais –
štai ir muziejus. Smagiausia, kad įėjimas ir net išėjimas – nemokami 😊 Labiau nesmagu –
šiandieną muziejus uždarytas... Jo įkūrėjas Vaclovas Jankauskas telefonu net
atsiprašinėja, kad grįš vėlai, su tamsa, taigi
- niekaip... Pasikrapštom pakaušius, pavarvinam seilę į žmogaus ir
gamtos sukurtus grožius, ir pažadam, kad būtinai būtinai viską apžiūrėsim. Kada
nors 😊
Vos kelias minutes pariedėję
asfalto juosta ir pasukę dešinėn, stojam prie masyvaus medinio stulpo. Po mumis
– buvusio geležinkelio tilto arka. Tiesa, nusileisti žemyn ir ja pasigrožėti –
tikrai sunku, stačiu šlaitu leidžiuosi vienas. Ir šiandien puikus akmenų mūras
mena XIX amžiaus pabaigą, kai traukiniai miškais iš Varėnos riedėdavo į Alytų
ir atgal. Netolies po pylimu turėtų būti ir Skernės upelio tunelis, tik man
nesiseka – ar taškas žemėlapyje nurodytas netiksliai, ar mano kantrybės ribos
per žemos, - niekaip nerandu. Dusyk perbrendu Skernę, dusyk skaudžiai nugriūnu
ir vos nepaskandinu telefono, pasikeikiu panosėj ir suku link automobilio.
Laikas šįsyk tiksi ne mano naudai, diena trumpa, o planai dideli. Ir automobilyje
laukiančios dukros, žinau, nerimauja... Valdydamasis murzinus džinsus, pareinu
tiesiog geležinkelio pylimo viršuje pramintu taku. Čionai irgi teks sugrįžti.
Anapus plento vos akimirkai
stabtelim prie Poteronių piliakalnio, lankėm jį dar 2017-ųjų pavasarį. Menu,
tąsyk drėbė šlapdriba, vėjas košė kiaurai per visus žygio rūbus, dukros dar
buvo visai mažytės... Anot gražios legendos, ant piliakalnio stovėjusi pilis,
kurios kunigaikštis perėjęs į priešų pusę. Jo sūnus, sušaukęs burtininkus,
prakeikė savo išdaviką tėvą, bet burtai, matyt, buvę per silpni… Dievai pilį su
sūnumi nugramzdino į kalną, tėvas, suvokęs kaltę, žuvo kovose su priešais, o
likusi dukra ilgai meldėsi. Nuo jos maldų (poterių) ir ši vieta gavo Poteronių
vardą…
1802-asiais kaimo vyrų
pastatyta Alovės Švč. Trejybės bažnyčia interneto nuotraukose atrodo visai
kitaip. Šventoriaus kapinaitėse maišosi lietuviškos ir lenkiškos pavardės.
Kadaise Alovės buvo dvi – Baltoji ir Raudonoji, pagal trobesių spalvą. 1955 m.
prie buvusių Baltosios Alovės dvaro rūmų buvo rastas Alovės XIV-XV
amžiaus sidabrinių monetų lobis. Istorija viską sudėliojo savaip, nepalikdama nei
spalvų, nei dvarų. Prie pagrindinių durų rūpestingi parapijiečiai jau atvežė
eglę, tuoj didžiosios metų šventės... O aš mintimis sugrįžtu beveik keturis
dešimtmečius atgalios, tąsyk, saulėtą vasaros dieną, stovėjau ant šių laiptų puošnių ir
nerūpestingų vestuvininkų būryje. Veidai ir vardai iš atminties išsitrynė, liko
tik trupinėliai. Patys svarbiausi trupinėliai...
Tuoj už kaimo žemėlapyje
pažymėtos Akalyčios kaimo senosios kapinės – menka pušimis apaugusi kalvelė.
Kiek makabriškai atrodo pašto dėžutės pakelėje, lyg lauktų laiškų į tylą...
Permirkusių lapų mozaikoj pamatau mažą krūvelę antkapių nuolaužų - raidės, pavardžių
ir vardų nuotrupos, skaičiai skaudžiai virsta istorijos niekam neįdomiomis
istorijos dulkėmis. Pietiniame šlaite krypo vienišas metalinis kryžius...
Lendam į Varčios mišką. Miško
kelių sankryžoje rymo atminimo kryžius Varčios mūšyje žuvusiems pokario
partizanams. Atviri, besišypsantys jaunų vyrų veidai nuotraukoje žeminės
sienoje. Jie tikėjo.
Kelias prastėja, žemesnėse
vietose net trumpai plaukiam purvu. Kartais tylomis net pasidžiaugiu, kad Reda
liko namuose – lieptų suktis :) Ir kai atrodo, kad miškas jau niekuomet
nesibaigs, po ratais vėl siužiugžda asfaltas 😊 Akimirką suboluoja Bogušiškių karjero
smėliai, lyg žaizdotos žemės kaulai. Visai ramiai vieni riedam buvusiu
geležinkelio pylimu, kai kelio dešinėje tarp medžių suboluoja nuoroda į
Nuodėmių pelkę (tik suaugusiems). Kiek šiurpokos pakelės dekoracijos žada
nuotykį, bet netikėtai suviliojęs keliukas taip pat netikėtai ir baigiasi tuoj
pamiškėj – matau kelis namelius, vaikštančius žmones, mūsų pasitikti atbidzena
it broliukai panašūs šunėkai. Sukamės.
Jei ne Elenos Marijos
akylumas, pirmąsyk geležinkelio tilto likučius būčiau ramiai sau pravažiavęs.
Tiesiog keliukas lengvai nuslysta nuo pylimo, nė nepastebėt. Antrą kartą
dairomės iš tolo, viskas aišku. Sunku pagalvoti ir patikėti, kad kadais šiais
miškais dundėjo garvežiai, kažkur keliavo žmonės ir prekių pilni vagonai...
Vos kelios minutės kelio Varėnos plentu, ir jau iš tolo rodau dukroms raudoną "Alovės karčiamos" stogą. Beveik iki stogo murzina mūsų mazdukė nelabai dera aikštelėje šalia blizgančių miesto visureigių, bet nekreipiu dėmesio - greit šoku į padoresnius batus, ir traukiam vidun. Šurmulys ir muzika girdisi jau lauke, žmonės švenčia. Laisvą staliuką net galima pasirinkti, taigi, sėdam tolimiausiam kampe, iš kurio matosi visa erdvė. Fotografuoti galima, tai džiugina 😊 Nesu ypatingas stilių žinovas, bet grubūs mediniai stalai ir suolai, grubių plytų sienos netiks jaukiai meiliam vakaro pabuvimui dviese, greičiau – triukšmingai draugų ar giminės kompanijai. Tiesa, meniškų detalių yra – metalo darbai, spalvotos fotografijos ant sienų, net mažytis kankorėžis vazelėje. Minutei dingsta elektra, meniu skaitome telefonų šviesos, o jaunutė padavėja, gal iškart supratusi, kad ypatingo biznio su mumis nepadarys, kalba kiek atsainiai. Bet vieni kitus suprantam. Laukimas neprailgsta, šurmuliu ir gyvybe pulsuojančioj erdvėj puikiai girdžiu, ką telefonu kalba moteris už šalia esančio staliuko, ką vakarienei išsiveš tik trumpam prie baro užsukęs vyras. Toks skubantis amerikoniškas makdonaldas. Desertus ir kavą atneša tikrai greit, mano pasirinkimas savo dydžiu atrodo gerokai solidžiau. Mėgaujuosi šviežių vaisių salotomis su šokoladu, tiesa, apie grietinėlės kepurę ant viso tos skanumo puokštės meniu neužsimenama. Dukros lepinasi skirtingo skonio „Lava“ desertais su ledais, sako, - skanu, bet mažai 😊 Kai užeiga trečią kartą per pusvalandį panyra į visišką tamsą, vaisių gabalėlius gaudau visiškoje tamsoje, atskirdamas tik pagal skonį...
Visų desertų bėda – jie
baigiasi 😊
Ilgokai, ne minutę ir tikrai ne dvi, sėdim prie tuščių indų, laukdami dėmesio.
Akimis gaudau padavėją. Pagaliau... Bet dar užtrunkam – tenka laukti sąskaitos,
darsyk – ir grąžos... Nenoriu dingusios elektros, atsainumo ir nė neištarto
padavėjos „ačiū“ skatinti arbatpinigiais, tai prie sąskaitos palieku tik
simbolinį eurą, už menkas pastangas... Lauke pastovim prie murzino mažyčio
tvenkinuko, kuriame paskutines savo dienas dreba auksinės žuvelės. Atrodo
skaudžiai. Kai galvoji. Jei ateini tik pavalgyti, gal taip ir turi būti.
Taigi, tokia ta „Alovės karčiama“ – lyg ir skanu, bet su skubančio gyvenimo
prieskoniu...
Jau visai tirštoj prieblandoj atskubam prie žemėlapyje pažymėtos Domantonių ąžuolo širdies. Aš - nieko neskaitęs, dukros – tuo labiau. Net prisimerkę dairomės į kamieną, į šakas, o žiūrėti, pasirodo, reikia į akmenį, riogsantį už kelių metrų...
Sako, akmuo panašus į
širdį... Tik juk būna taip - bėgdami,
žmogaus širdį ne tikrai visuomet pamatom ir pajuntam.
Nuskubam gyventi. Kad ir be
širdies...
