Ūkanose už upės

Ūkanos. Dangus visai apsnūdęs, rodos, net oras dvelkia mieguistumu. Išsikuitę iš rytinio namų šurmulio,  nei šiaip, nei taip susidėliojam šiandienos maršruto taškus. Tiesa, dar pasiskambinam keltininkui Gediminui – o gal jau nebeplukdo? Bet viskas gerai, ir mes lekiam link Padalių. Nerimastingai pakelia galvas stirnos, milžinišku aitvaru nušlavena kaži kokių nugąsdintų paukščių debesis, lengvu rūku kyla kelio dulkės... Keltą pamatom aname Neries krante, bet laukti netrunka, ir jau po kelių minučių, pamojavę keltininkui, užšokam ant plento į Čiobiškį.

Sustoju prie „Čiobiškio ąžuolo“ – gatvių sankirtoje iškilęs monumentas skirtas Lietuvos laisvės armijos Didžiosios kovos apygardos Ukmergės apskrities "A" rinktinės partizanams, ryšininkams ir jų rėmėjams iš buvusio Musninkų valsčiaus atminti. Anąsyk, kai čia buvom, dar vyko monumento montavimo darbai. Gal būtų gražu ir tikrai didinga, bet mane kiek trikdo metalą bjaurojančios rūdys. Žinau, - gal kažkam jos primena kraują, kančią, ašaras, bet... Man be jų būtų didingiau. Kapinaičių dešiniajame kampe ilsisi 1945-ųjų žiemą slapta čia palaidota žuvusi Didžiosios kovos apygardos apygardos vado J. Misiūno-Žalio Velnio žmona Ona Misiūnienė. Anąsyk ilgokai ieškojom, bet radom. Šiandien neinu, nenoriu būti žioplinėtoju, mat kapinėse ir be manęs daug žmonių – tuoj Vėlinės, Visi Šventieji...

Gražus mūsų noras paneriu pro Žvagakalnį nuvažiuot iki pat Napoleono ąžuolo baigiasi dar Čiobiškio pakraštyje, prie pirmos nepravažiuojamos balos. Sukamės, bet gal ir gerai – šalia bažnyčios užkalbinam solidų vyriškį. Pasirodo, kalbamės su vietos gidu Almantau Piškinu, kuris mielai sutinka parodyti mums Čiobiškio ąžuolą - gražuolis auga visai miestelio pakraštyj, tuoj už gimnazijos tvoros. Ai, gražumas senolio! Stotingas, išskleidęs gyvus savo sparnus ir jau pusės tūkstančio pavasarių sulaukęs medis, rodos, užstoja net pilką dangų, o apkabint nė nebandom - mūsų tikrai per mažai ir rankos per trumpos 😊 Beje, arčiau pritilusios bažnyčios auga dar trys, tik jau gerokai kuklesni gražuoliai, nesumaišykit 😊

Esam tėvai, besirūpinantys dukrų išsilavinimu ir žiniomis, prikalbinam visas tris pamatyti Čiobiškio urvą. Sakykit ką norit, bet savo kraštą reikia pažinti ir žinoti. Rudenį nueiti tuos kelis šimtus metrų sunkoka, visai nemenkas iššūkis, šlapių lapų kilimas verčia atsargiai dėlioti kojas, o kai kur jas reikia ir gerokai pakilnoti – po vasarą praūžiusių audrų tako niekas netvarkė. Bet ateinam saugiai. Matom, kad įdomu, kad patinka, bet nė viena pernelyg nedžiūgauja ir neišsiduoda, net labai nė neklausinėja, kaip čia viskas atsirado ir kodėl. Grįžtam.

Šiandieną navigacija painiojasi lyg darželinuko batų raišteliai, ir kelintą kartą pakeitę maršrutą, norom nenorom atsiduriam Juknonyse, apie kuriuos nieko nežinom ir išvažiuojam, taip nieko ir nesužinoję. Bet kiek čia jaukių netikėtų akcentų – saujom semk ir vežimu vežk!

Durys į Edeno sodą, jachta, virtusi monumentu Aurimo Valujevičiaus plaukimui per Atlantą atminti, muzikinė tvora, skulptūros ir net teatro salė po atviru dangum – dairomės, ir galo nuostabai nejust... Kūrybingos sielos čia gyvena, tai jau tikrai...

Miške tuoj už Juknonių bumbėdami vėl sukamės atgalios – balos visai nevaikiškos, gali taip ir likti... Užtat lig valios prisigrybaujam visai pakelėj – puikūs kazlėkai, miškiniai ir net vienas kitas baravykas, pilna dėžutė. Šukuojam lapus, šiaušiam samanas, o miškas, rodos, net prityla – juk penkios poros akių ir rankų 😊

Vėl sukam nesibaigiantį kilometrų kamuolį, vėl grįžtam, klausiam geresnio kelio ir bumbam po nosimis... Dantys barška, užpakaliai kratosi, o Napoleono ąžuolas artėja labai jau nenoromis. Pagaliau! Ar tikrai tikrai bėgdamas iš Rusijos po juo ilsėjosi didysis karvedys, vargu, ar kada sužinosim, bet pamatyt ąžuolą verta, patikėkit, - įstabaus grožio medis, nors tikrai gerokai liaunesnis nei Čiobiškyje.

Štai taip, pamažu, kilometras po kilometro, atsibastom prie dienos tikslo – Keižonių piliakalnio. Jei ne žemėlapis ir kultūros paveldo departamento šaltiniai, nelabai ir įtartum, kad stovi istorija alsuojančioj Neries pakrantėj. Brūzgynai slepia griovius, kažkur almantį bevardį upelį, miškas subjaurotas kirtimų ir elektros linijos tiesimo darbų. Džiaugsmo nedaug. Kaip bebūtų, žemėlapis nemeluoja, taškai sutampa – mes tikrai stovime vietoje, kur tolimi mūsų protėviai gyveno dar prieš Kristaus erą... Du čia pat beveik ant tako rasti sveiki baravykai kiek pagardina pergalės skonį 😊 Jei kas keliausit ieškoti, tikslios koordinatės – 55.01383, 24.52556.

Keliolika, o gal net keliasdešimt minučių paieškoję Lietavos ištakų, numojam ranka. Privažiuoti pasėliais – niekaip, o gerą puskilometrį bristi tankumynu iki Krivickienės aukštapelkės nė vienas nenorim. Iš tiesų, kiek to tik gimusio upelio grožio, jei net už kelių kilometrų esančiuose Perelozuose jo vaga visai siaurutė, vos apie metrą, o gal ir to nebus. Perelozų sentikių bendruomenės kapinės gyvuoja nuo XVIII amžiaus. Už tvarkingos naujos tvoros atriektame dideliame plote chaotiškai išsisklaidę kapavietės – labai skirtingos, kai kurie paminklai visai be jokio užrašo, tik su akmenyje iškirstais stačiatikių kryžiais, kitur baltuoja laiko nublukintos nuotraukos, dar kitur – dega ir atminimo žvakės... Vaikščioti čia, prisipažinsiu, nejauku. 

O dvibokštė medinė cerkvė kiek tolėliau ant kalniuko tikrai verta pagarbos ir pagiriamojo žodžio. Dar XVI amžiuje pastatyti maldos namai yra vieni iš gražiausių Lietuvoje, pastatytų senoviniu rusų stiliumi, pasižyminčiu išskirtine puošyba. Cerkvės išorė – 10 balų, apeinam aikčiodami iš nuostabos, o kaip ten viskas viduj – nepapasakosiu, mat didžiosios metų pamaldos ir ėjimas aplink cerkvę su ikonomis ir kryžiais vyko lygiai prieš mėnesį, rugsėjo 27-ąją. Nepatingėkit, nuvažiuokit pasigrožėt, tokių medinės architektūros stebuklų nelabai kur yra...

Paskutinis sustojimas – prie Upninkų Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios, stovinčios kiek atokiau nuo miestelio, Šventosios slėnyje. Jos istorija trumpa, bet įdomi – pasirodo, XIX a. Upninkus ypatingai dažnai siaubė gaisrai. Liepsnose pražuvo ne tik senoji bažnyčia, bet ir visi kiti kaimo gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Vienintelį išlikusį akmeninį grūdų sandėlį vietos dvarininkas padovanojo bažnyčiai, tačiau gyventojai išsikraustė toliau nuo upės, o bažnyčia taip ir liko vienumoje... Tą vienatvės sunkumą primena ir pabrėžia nenusakomo ilgumo laiptai stačiame šlaite iš senųjų Upninkų kapinių į naująsias. Tarsi kelias, kurį žmogus privalo nueiti ir kurioje pabaigoje lieka visiškai vienas... Ir Upninkų šaltinis, kurio vandeniu anksčiau nekart malšinome troškulį, jau nebečiurlena iš akmeninės sienos pakelėje...

Tiek šiandien. Kelionė prie 424-ojo mūsų piliakalnio baigėsi ir virto visai neprasta istorija... Nors žemėlapyje Keižonių piliakalnį nuo namų skiria tik 17 kilometrų, per šešias valandas sukorėm net 149, bet pamatėm ir patyrėm nepalyginamai daugiau, tikrai vertėjo.

Ačiū Jums už palaikymą. Kartais pagalvoju, kad skaitydami keliaujate kartu su mumis :)

2024-10-27