Dar visai ankstyvas rytas, o mes greitkeliu jau linguojam Žemaitijos link. Maršrutą susidėliojom išvakarėse, tačiau jau kelyje Reda aptinka, kad mums visai netoli užsukti ir į Batakius, vos keli kilometrai nuo Kryžkalnio - Tauragės plento.
Dažnai manoma, kad Batakiai
įsikūrė vietoje kryžiuočių metraščiuose minimo Aukaimio, kurį Vokiečių ordinas
daug kartų puolė ir niokojo, o 1305 metais visiškai sunaikino. Pristabdau
centrinėje miestelio aikštėje, prie šventoriaus tvoros. Senoji bažnyčia prieš
penkis dešimtmečius sudegė, išliko tik atokiau stovėjusi varpinė, kuri vėliau
ir tapo dabartinės medinės bažnyčios bokštu. Šventorių tamsiomis juostomis
vagoja išlikę senosios bažnyčios pamatai, atokiau vieniša stovi koplytėlė.
Tylus tikėjimas.
Už kelių gatvių vėl stoju –
prieš akis atsiveria pailgas ir išsilenkęs it ragaišis Batakių piliakalnis,
tereikia pereiti Ūkio upelį. Čia ir būta Aukaimio pilies... Šlaitai statūs, iki
10 metrų, bet užkopiam visai lengvai – gero meistro padirbinti ir lietų jau
nujuodinti laiptai laikys dar ilgai. Smailesniam piliakalnio gale vos girdimai
šiurena vandenis Ančia. Nuotraukai sustojam po ąžuolu, tikrai menančiu ir
šlovingesnes miestelio dienas – šiandieną Batakiai liko atokiau nuo didžiųjų
kelių ir geležinkelio, gyvenimo tempas vėsta...
Batakių pašonėj, kiek atokiau nuo miestelio, stovi evangelikų liuteronų bažnyčia. Nors ir įpusėjusi antrą savo amžiaus šimtmetį, atrodo itin žvaliai, net spindi rusvai geltonais šonais. Bokšte kabo žalvarinis, keturis pūdus ir dvylika svarų sveriantis varpas, nulietas 1884 m. A. S. Lavrovo fabrike Gatčinoje, bet šiandieną jo nei matyt, nei girdėt. Akimirkai dar stabtelim prie kažkam skirtų Baltųjų kryžių, deja, be jokio užrašo, o jų istorijos, net giliau paieškojęs internete, nesužinojau.
Vos už 8 kilometrų – Lomių
kaimas, gyventojų skaičiumi jau pralenkęs Batakių miestelį, būna ir taip 😊 Randam ir apeinam dvi
įdomesnes vietas – medinę bažnyčią ir puikiai restauruotą Lomių dvaro svirną
tuščiu tvenkinio dubeniu, aišku, vietiniai parodytų ir kitokių dalykų. Gan
šiurpokai šalikelėj atrodo juoda lenta išnykusio Treinosios kaimo atminimui, tikrai
niekur kažko panašaus nematėm.
Pažintį su Pagramančiu
pradedam nuo pagrindinio čia įkurto regioninio parko simbolio - kabančio tilto,
sako, čia jų yra bene 12. Kiek per dieną pamatėm mes, nė nežinau, bet tikrai
daug ir ne tik kabančių 😊 Radom
ir privatų tiltą, ir betoninį, ir metalinėmis arkomis padabintą, žodžiu, -
kiekvienam skoniui... Apkabinę į septintą amžių kopiantį, bet dar labai žvaliai
žaliuojatį Gudlaukio ąžuolą, tuoj pat stojam prie Pagramančio apžvalgos bokšto.
Šitas – gerulis, net man, bijančiam aukščio, vienas smagumėlis užkopti. O
vaizdų vaizdeliai – dairomės, lūpas prikandę. Apačioj vandenis maišo Jūra ir
Akmena – tokios skirtingos, lyg ne sesės būtų, o kokios kitatautės 😊 Sako, net įbridęs gali
pajusti, kuri šaltesnė... Ilgokai čia užtrunkam – mėgaujamės vaizdais, saule,
ledais ir laiku, net stalo žaidimus ir partiją mediniu domino pažaidžiam.
Draugiška ledų pardavėja, nužvelgusi mūsų marškinėlius, palinki smagių kelionių...
Jaukus, šviesus ir draugiškas parko lankytojų centras - pasilabinam, pasisakom,
kas esą, pasiklausinėjam apie Pagramantį ir apylinkių piliakalnius.
Pagramantis mums prasideda nuo bažnytėlės ir pažinties su klebonu, pasirodo, - mūsų vyskupo bendramoksliu. Taip gražiai pasikalbam, lyg vietiniai, klebonas net atsiprašo – turįs skubėti darbus dirbti, pjaunąs žolę. Žavią savo kuklumu bažnyčią dar nuo Žolinių puošia gėlių girliandos, betoninėje šventoriaus tvoroje išsiskiria Kryžiaus kelio stočių koplytėlės, šventoriuje – seniai anapilin išėjusių kunigų kapai. Šmaikštus šuo iš amortizatoriaus spyruoklės saugo klebono ūkį...
Miestelio pakraštyj, juosiamas Gramančios upelio, dunkso Pagramančio piliakalnis, o tolėliau tankmėje už jo stūkso Meilės akmuo. Trišonė piliakalnio kalva dar turi tarsi papildomą kuprą, ant jos ir užsiropščiam šeimos nuotraukai, šįkart papozuojam visi. Dar viena pergalė, dar vienas piliakalnis į kolekciją.
Akmenos atodangomis vasarą
labai nepasidžiaugsit, slenkančius šlaitus slepia gausi lapija, įžiūrėti galima
tik menkas detales. Maloniai stebina mulčiumi nupilti takai – jokios drėmės ar
dulkių, eiti malonumu, sausa ir minkšta.
Pakeliui prie Meilės akmens
upelio vagoje pasitinka ZUIKIS, tikrų tikriausias betoninis ar akmeninis
ZUIKIS, savo niūria pavargusia povyza kiek pribloškiantis užsisvajojusį
praeivį. Kam ir kodėl jis čia, žino tik almanti Gramančia. Aišku, eiti prie
Meilės akmens būtinai reikia per kabantį tiltą, kaip gi kitaip 😊 Nueinam pabūti... 😊
Iki valios atsižavėję
Pagramančio tiltais, palei Akmeną vingiuojančia Akmenos gatve atriedam iki
prieš II-ąjį Pasaulinį karą statytų Molotovo gynybinės linijos bunkerių, jų
slėniuose už miestelio – net keturi. Ko gero, žavėtis šiais šiurpiais
betoniniais monstrais smagiau ankstyvą pavasarį ar vėlyvą rudenį, kai nėra
žalumos, bet ir šiandieną įspūdis geras, o dukroms – tikra ir gyva istorijos
pamoka.
Varom į Indiją 😊 Nustebom ir mes, gal ir Jūs, mieli skaitytojai, nustebsite, bet žodis „indija“ yra lietuviškos kilmės, reiškia „žemės gilumą“. Kaip tik ties Indijos kaimu Akmenos slėnis sudaro amfiteatrą, o kaimo sodybos stovi jo apačioje. Pėsčiomis nuo aikštelės iki piliakalnio – tikrai geras gabalas ėjimo. Ir dar – pusiaukelėj, išvydę piliakalnio ženklą, netikėkit sėkme ir nekopkit šlaitu, kaip mes, paskui vėl teks leistis ir kopti laiptais į piliakalnį 😊 Eikit tik tiesiai keliuku iki laiptų... Senam vaikiškam filmuke kažkoks vabalas skambiai prisistatydavo – „Žžžžavingasis!” 😊 Tai štai – Indijos piliakalnis, jei prakalbėtų, taip irgi galėtų, tikrai yra į ką pažiūrėt 😊 Istorikai spėja, kad būtent čia stovėjo viena svarbiausių Karšuvos žemėje Pūtvės pilis. Patrypčiojam ant laiptų, delnais prisidengę akis, - vienas gražumėlis apačioje... Ir net senas bebyrantis kabantis tiltas apačioje, atrodo, šnabžda, - „nesistebėk, čia juk Indija...“
Vėl keičiam planus, varom dar
toliau – net iki Biržų Lauko. Keistas pavadinimas Šilalės rajone, tiesa? 😊 Sako, kadaise
apylinkių dvarą valdęs Biržiška, taip žmonės sutrumpino, taip ir paliko. Dar
kas įdomu – kaimas, turintis tik pustrečio šimto gyventojų, skirstomas į Didįjį
ir Mažąjį, lyg koks megapolis 😊 O
Biržų Lauko piliakalnis stūkso kiek atokiau nuo kaimo, slėnyje šalia Jėrubyno
upelio. Už elektrinio piemens nedraugiškai žvalgosi ir mūsų pusėn baubia
galvijai, siaura vėže eiti nepatogu. Palendam po elektriniu piemeniu, kiek
pasilipam šlaitu ir įsiamžinam, ketvirtas piliakalnis šiandien. Kad kitoje jo
pusėje auga įstabi net dvylikos (!!!) kamienų liepa, deja, perskaitau tik
namuose... :(
Paskutinės nuotraukos – prie
minimaliai griežtos ir sausos, lyg vėjų nugairintos Vaitimėnų bažnytėlės.
Kuklutė varpinė primena turtingesnio kaimiečio mėsos ar žuvies rūkyklą, o
varpas, kiek įžiūriu, ne didesnis už virtuvinį puodą. Bažnyčios vidaus puošybai
ir liturginėms apeigoms reikalingus daiktus anuomet irgi padovanojo aplinkinių
bažnyčių kunigai. Kuklumas – viena iš dorybių...
Daug nuvažiuotų kilometrų ir
nueitų žingsnių, daug tiltų, daug atradimų, šimtai šeimos archyve liksiančių
nuotraukų... Seniai taip keliavom...
Sėdžiu visiškoje tyloje.
Pavargęs ir laimingas.
Tuoj vidurnaktis.
2024-08-24
