Beveik tuoj už Žaslių
nusiritam nuo karščiu alsuojančios asfalto juostos ir Dunojaus upeliūkščio
pakrante siauru kaimo keliuku pasileidžiam link Karsakų miško. Koks ten Dunojus
– tik žolėse paskendęs griovys, bet pavadintas ohoho kaip 😊 Visai miško pakraštyj
– mažutės Cineikių kaimo kapinaitės, jei kada stabtelsit, nesunkiai rasit
Lietuvos Nepriklausomybės kovų savanorio, 2 pėstininkų pulko eilinio Stasio
Kmelnicko, žuvusio 1920-aisiais, kapą. Keliukas tuoj šakosi, lyg išsibėgiodamas
tarp samanų, ir akimirkai net sutrinkam, kur sukti. O iš tiesų, kai žinai, iki ąžuolo visai netoli
😊 Kelios kalvelės, keli
posūkiai, kirtimų proskyna, ir stojam. Karsakų miške, vietoje, vadinamoje
Kryžkeliu, kur susibėga net keli keliukai, stūkso garbūs ąžuolai, o vienas jų,
keliuko kairėje, - su kamiene įaugusiu kryželiu. Saulė žaidžia šešėliais, ir jau
vos matyt, jei nežinotum, kur ir ko akimis ieškoti, nelabai ir pastebėtum –
kyšo vos menkutis pajuodusio metalo gabalėlis…
Daug legendų ir istorijų
apipynė ąžuolo šakas… Bene labiausiai žinomoj iš kartos į kartą atėjęs pasakojimas byloja, kad toj
vietoj, „kur kryžius, buvo netoli Boleslavovos (Balinės) palivarkas. Tame dvare
tarnavo tokia merga Zoska. Ji pasikorė iš meilės ant to ąžuolo. Dvaro ponia
įsakė ant to ąžuolo pakabinti kryžių. Ir įaugo tas kryžius į ąžuolo kamieną –
tik gabalas matosi“. Anot kitos legendos, papasakotos Karsakų gyventojo P.
Juzukonio, „kryžių įkalė paliepus ponams, kuriems važiuojant ties ta vieta dažnai
vaidendavosi. Nes netoliese yra Zoskos kalnas, ant kurio pasikorė moteris,
vardu Zosė“.
Kas ten supaisys, kaip buvo, ir
kas iš tiesų nutiko… Tik vos įžiūrimas kryžiaus gumbelis priverčia stabtelėti
ir susimąstyti…
Karsakų ąžuolo su kryžiumi
koordinatės: 54.85516, 24.65994