Pabudinti žemę

Pavasario lygiadienis (Žemės diena) – tai mistinis metas, kuomet diena susilygina su naktimi. Kadaise mūsų protėviai tikėjo, kad būtent šią dieną ateina tikrasis pavasaris, todėl atsinaujina gamta. Nuo šiol dienos tik ilgės, o šilumos ir saulės kasdien sulauksime vis daugiau. Pabudinom, pasveikinom žemę ir mes - nulėkėm aplankyt Budelių piliakalnio.

Nusiritę nuo paskutinio šlaito į Neries slėnį, stojam prie Savarinės pralaidos. Visai neseniai kelio pylime atsirado laiptai, nors ir nerimti, bet jie tikrai yra 😊 Pralaida - irgi atsikračiusi pečius slėgusių krūmokšnių naštos, net šviesesnė. Va, tik vandens - jau ne kažką, vos liauna srovelė… Aidas tunelyje nubėga, rodos, kažin kur paneriais…

O Neris dar sklidina vandens, lyno keltas laukia atoslūgio. Pirmąkart pamatom keltą krante taip netikėtai – lyg su vienais apatiniais, be viršutinių rūbų 😊

Kai iki Budelių piliakalnio belieka keli siauro keliuko vingiai, paliekam mašiniuką šalikelėj – vežės gerokai paplautos polaidžio vandenų. Pėdinam, sekdami kanopų įspaudus žemėj ir pasišūkaudami,  – juk pavasaris! Stirnos mūsų nė nelaukia, atsuka nugaras ir slepiasi krūmynuose.

Ai, koks gražuolis tas Skarbo kalnas! Rodos, dailininkas A. Žmuidzinavičius (beje, irgi kolekcininkas 😊) dar beveik prieš šimtą metų jį pavadino gražiausiu Neries krantų piliakalniu. Laikas tik pridėjo piliakalniui solidumo, o dabar, kai link viršūnės stiebiasi laiptų gija, pasigrožėti juo bus dar smagiau... Reda suskaičiuoja net 180 laiptukų, bet darbai dar nebaigti, matyt, bus daugiau. Beje, jei ten lankysitės, pažvelkit į šlaitus kiek aukščiau prieš srovę – visai piliakalnio pašonėje smėlio baltumu šypsosi graži atodanga. 

Tuoj viskas aplink sužaliuos, suvirpės gyvybe, ir tiek ją tematysit... 😊 Nužengiam kelis žingsnius į dalgio pamirštą pievą, arčiau apleisto namo, ir Reda kaip mat nubraukia nuo kelnių porelę erkių – matyt, išsiilgę tokių klajoklių, kaip mes 😊 O aš delnu paliečiu pulsuojantį upelioko vandenį - senovės lietuviai tikėjo, kad, lygiadienio rytą išsimaudžius upėje, tekančioje iš rytų, būsi sveikas visus metus... Gal tikrai...

Prisilietimai

“Ta šalis, kur susitinka vėjai keturi
Ne grumtynėms — pašnekesiui pievoj.
Ta šalis, kurios tu neturi,
Taip, kaip neturi namų ir dievo.

Ta šalis, kurioj negyveni,
Bet kurios tau nuolat reikia baisiai.
Ta šalis, kurion kasdien eini
Ir kurion tu niekad nenueisi.”

/J. Strielkūnas/

Plazda vėliavos. Džiaugiamės. Švenčiam Lietuvą, kiekvienas savaip...

O mudu du po iškilmingo minėjimo ir automatų salvių lekiam Vilniaus link, deja, kita šeimos dalis – namuose. Kas - kojas nutrynė, kas - palinkęs prie knygų, o mažąją užspaudė sloga – kokios dar čia šeimos kelionės...

Į poilsio aikštelę nusukam tuoj už Vievio, beveik po 30 minučių nuobodaus vairavimo greitkeliu. „Kelio dvasia“ – taip vadinasi prieš septynerius metus poilsio aikštelėje iškilęs paminklas „Baltijos šalių žuvusiems motociklininkams atminti“. Net ir nuo greitkelio akimirką matomas paminklas tapo ne tik išėjusių anapilin atminimo simboliu, bet ir priminimas mums, gyviesiems, kad už žmogaus gyvybę nieko nėra brangiau. Ne pirmąkart čia stabtelim, ir visuomet susimąstau apie būties trapumą, kaip iš tiesų viskas laikina... 

Pasivaikštom, Reda kvatodama dar išbando vaikams skirtą medinę trasą. Smagu. Kažkur visai šalia žemėlapiai rodo esant altorių Šv. Stepono Šnekučiui, būtent taip. Ir aš žinau, kas tai yra – populiarus alaus baras Vilniuje, pas Valentiną, bet kodėl altorius, ir kodėl čia – nesumoju. O ir altoriaus niekaip nerandam, klaidžiok neklaidžiojęs, gal jo ir nebelikę, kas žino... Reiks kada Valentino paklausti, jei prisiminsiu 😊

Kai iki sostinės jau lieka tik vienas didelis kalnas, vėl pristabdom ir prieš pat Didžiulio ežerą neriam siauručiu keliuku tarp sandėlių ir naujų priemiesčių kvartalų. Aišku, nuklystam į pievas, laimei, įdienojus žmogų sutikti nesunku, juk beveik Vilniuje. Pakalbintas mostelna ranka, ir dabar jau iš tolo pamatom pilkšvą Moluvėnų kenesos stogą. Na, prisipažinkit, juk nedažnas žinot, kas ta kenesa ir kodėl ji čia, pavilnyj...? Tai gi štai – karaimų maldos namai, vadinami kenesa, Moluvėnuose atsirado dar 1867 metais, kai čia apsigyveno  religinės bendruomenės vadovas Isaakas Boguslavas Kaplanovskis. Būdamas senyvo amžiaus, jau nepajėgė važinėti į apeigas Trakų kenesoj, taigi, sūnus jam suprojektavo ir pastatė maldos namus čia pat. Kenesos istorija baigėsi 1898-aisiais, mirus Kaplanovskiui. Vėliau čia buvo įrengtas gyvenamasis namas, svirnas. O šiandien – visai nieko, tiesiog šaltos trupančios sienos, vargu ar sulauksiančios šviesesnių dienų... Redą už rankos dar čiupteli didelė alkana erkė, bet, tik mostelėjus, nukrenta atgal į pernykštę žolę, net nuotraukai nepapozuoja 😊 Reiškia, jos jau tykoja, būsim atsargesni.

Greitkeliu grįštam kiek atgalios ir Rykantų viaduke pasukam į Vilsos upelio krioklių parkingą (jei ieškosit, yra žemėlapyje). Vilsa - bene vienintelis upelis Lietuvoje su natūraliais kriokliais, kurie kasmet kinta – išnyksta arba atsiranda naujų. Pradžia nežada nieko blogo – aikštelėje palikti net keli automobiliai tarsi sako, kad pasimėgauti bundančia gamta panūdusių žmonių tikrai sutiksim. Žmonių yra, po vieną ir šeimomis, bene kiekvienas sutiktas šypsosi ir sveikinasi – juk visiems ši diena svarbi... 

O takas pamažu siaurėja ir galop praranda visą pirmykštį žavesį – eiti tikrai sunku, kai kur net ropščiamės aukštyn, laikydaniesi už šakų ar liaunų medelių, kitur slyste slystam į šlaitą. Bet tikrai verta – už kiekvieno tako vingio atsiveria įstabūs Vilsos upelio slėnio vaizdai... Ko gero, visai ankstyvą pavasarį, kai upelio srovė kunkuliuoja visa galia, viskas čia dar įspūdingiau, tačiau ir drėgmės tuomet nepalyginamai daugiau. Ant kalvelės tako pabaigoje įžvelgiam šimtamečių ąžuolų gojų ir net balsu paspėliojam - gal koks dar netyrinėtas alkakalnis, o gal – piliakalnis ar gynybinis bokštas... Galų gale, lyg prasiskverbusi pro samanotų šakų voratinklį, Vilsa įpuola į Neries glėbį... Pakrantėse žiema dar galynėjasi su pavasariu, vos vos žalsvi pumpurai atrodo lyg žavūs auskarai užsilikusių ledokšnių fone... Jei norit pasimėgauti Vilsos upelio kriokliais, šlaitais ir kertine miško buveine, paskubėkit, vėliau viskas paskęs žalumoje, o ir erkių, sako, čia apstu, kaip niekur...

Po trumpos atokvėpio valandėlės dar užsukam į Rykantus, kur dabarties gijos lyg persipina su praeitimi – sena pašto stotis, dar XVI amžiuje pastatyta Švč. Trejybės bažnyčia, kurios sienos mena Oginskius, grindinys iš šlifuotų akmenų... Šventoriuje  išlikę XIX amžiaus paminklai su aiškiai įskaitomomis epitafijomis, rašytomis dar gerokai prieš baudžiavos panaikinimą... Horizonte gerai matomi Vilniaus bokštai atrodo lyg gyvenimas kitoje realybėje, čia visai visai tylu... Neskubėdami riedame senuoju prekybiniu traktu iš sostinės į Kauną, beveik taip pat, kaip prieš šimtus metų keliaudavo sunkūs arklių traukiami vežimai su prekėmis į Europą ir iš jos... Rodos, liečiam istorijos puslapius...

2024-03-11