Šis rytas turėjo išaušti dar
praeitą žiemą... Bet likimas sudėliojo savaip, ir ieškoti 400-ojo šeimos
piliakalnio susiruošiam tik baigiant ištiksėti pavasario laikrodžiui... Iki
apvalaus skaičiaus trūksta šešių piliakalnių, bet maršrutą sudėliojam su kaupu
– net aštuonis...
Emocijos prasideda jau užvažiavus ant Padalių kelto, su keltininku Gediminu visuomet yra apie ką pasikalbėti, niekuomet nebūna tylu. „Tam, kad čia dirbti, reikia pamesti kelis varžtus iš galvos“, - apie kelto ateitį juokdamasis sako Gediminas 😊
Sugundyti Musninkų dvaro nerandančios ir susipainiojusios navigacijos, kelioms minutėms nusukam prie Musės upės, veikiau panašios į rimtą upeliūkštį.
O dvaro likučiai – kiek
aukštėliau plentu. Bet – tik likučiai, mat pamatom tik liepų alėją ir visų
pamirštą begriūvantį svirną... Sienojai dar visai gerų rąstų, tik, matyt,
papuolė į nerūpestingas ir istorijos nesaugančias rankas, ir 600 metų dvaro
istorija baigiasi... Raudonų plytų tvartas jau irgi nebeprisikels. Nepaliesta
išliko tik kitoje kelio pusėje XVIII a. pastatyta koplyčia Karalienei Barborai
Radvilaitei atminti. Sakoma, kad iki tol šioje vietoje buvo medinė koplyčia,
pastatyta čia pačios Barboros Radvilaitės paliepimu, jai stebuklingai
išsigelbėjus keliantis per ištvinusią Musę.
Svarbiausias Musninkų miestelio pastatas – Švč. Trejybės bažnyčia, pašventinta 1865 m., pasitinka mus atviromis durimis. Taip tylu, kad girdžiu pavargusią bažnyčios musę... Bemaž metro storumo akmeninės šventoriaus tvoros koplytėlėse išdėlioti religiniai paveikslai. Šventoriaus kampe – kunigo, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto signataro Alfonso Petrulio kapas, jo vardu pavadinta ir miestelio gimnazija.
Už tvoros į vieną žvilgsnį sutelpa paminklas savanoriams, Trispalvė ir iš buvusios bažnyčios sienojų pastatyta varpinė, po kurios grindimis – bažnyčios fundatoriaus Mykolo Podbereskio šeimos kapas. Mintyse suskaičiuoju, kad varpinė lygiai 100 metų už mane vyresnė...
Kiek daugiau šurmulio už keliasdešimties
žingsnių – čia ir antikvariatas, ir kebabinė, ir Paryžiaus romantika dvelkianti
kavinė „Cafe Muse“...
Širvintos – kaip ir miestelio
merė, tikrai simpatiškas miestelis, mums patinka jo dvasia. Gal net panašaus
dydžio miestelių merams reiktų surengti trumpą ekskursiją, kaip reiktų
tvarkytis... Beje, lygiai prieš 42 metus, 1981 m. gegužės 29 d. Širvintose
praūžė stipriausias iki tol Lietuvoje registruotas viesulas, vėjo greitis siekė
net 70 m/s. Apeinam bažnyčią, pastovim prie pilko paminklo 1919-1922 m.
žuvusiems mūšiuose už Nepriklausomybę. Kapinaitėse šalia baltuoja ano amžiaus
pradžią menantis Lovmianskių šeimos mauzoliejus, tolėliau, prie tvoros –
Lietuvos savanorių kapai, atskirai palaidoti vienas lenkų ir vienas vokiečių
karys. Nors vėjas košia kiaurai, ilgėliau pasibūnam ant tilto per Širvintų
tvenkinį. Tikrai - gražu tiek, kiek telpa į šitą žodį…
Krikštėnų dvaras – jau
Ukmergės savivaldybėje, net suspėjam kiek pasimėgauti greitkeliu. Dvaro “aukso
amžius”, matyt, prasidėjo XIX a. viduryje, kai
Pomarnackių giminė pastatė klasicizmo stiliaus dviejų aukštų mūrinius
rūmus. Dabar čia – privati valda, todėl mes tik tyliai trumpai pasivaikštom
istorijos kampučiais 😊 O
Pomarnackių pavardes aptinku ant kalvelės stūgsančios medinės bažnytėlės
šventoriuje, paminklinis akmuo tebesaugo atmintį… Vejoje susmigę du akmenys,
labai panašūs į patrankos sviedinius.
Vos už dviejų kilometrų
vieškeliu – Bartkūnų piliakalnis, vadinamas Koplyčkalniu, sako, čia stovėjusi
koplyčia senų senovėje už bajoro nuodėmes ėmė ir nugrimzdo viršūnėje, kurią
žymi iš tolo matomas kryžius, niekaip nepražiopsosit 😊 Džiūgaujam – mūsų
piliakalnis nr. 395!
Parijos piliakalniui lyg auką
paliekam variklio apsaugos gabalą, vėžės tiesiog pradingsta pievoje, nieko neįžiūriu, ir mums
telieka skėsčioti rankomis. Kada nors grįšim, geriau paruošę namų darbus 😊
Šešuoliuose apeinam prieš 272
metus (!!!) pastatytą bažnytėlę - šiaip jau ne itin daili ir išraiškinga, bet
pamatai „apsiūti“ raudonu granitu, o 2009m. nuversti šventoriaus vartai
atstatyti iš naujo. Medžių paunksnėje – vienišas paminklas nepriklausomybei,
lyg pamirštas ir nereikalingas.
Vos už 7 kilometrų, kelio
vingyje, - Pilionių piliakalnis. Akmeniniai laiptai – nelabai patogūs ir
saugūs, man sunku, bet viršūnėje aptinkam vėliavos stiebą, ir, aišku, iš karto keliam aukštyn šeimos vėliavą
😊 Džiaugiamės ir
pliusuojam - Nr. 396. Vos įskaitomos raidės rudame akmenyje sako, kad
antkapinis paminklas skirtas 1857 metų liepą palaidotam Vitoldui Kwietkowskiui.
Šlaite – laiko talžomi senas kryžius ir suoliukas. Tiesiog prisėsti ir
prisiminti...
Lelikonių piliakalnį pamatom
tik iš tolo, nesiskaito. Jis irgi liks
kitam kartui, tiesiog gerą kelio gabalą eiti mišku man dar per anksti ir per
sunku, o privažiuoti pieva neleidžia ūkininkė. Vėžes matom, kryptis lyg ir
gera, tik mus siunčia kitu, nepravažiuojamu keliu… Tebūnie.
Želvoj užtrunkam, mat prie
bažnyčios šventoriaus vartų visai netyčia susitinkam kunigą Petrą Avižienį.
„Kunigas, neturintis laiko ilsėtis“ – jau prisėdęs rašyti, surandu taip
pavadintą straipsnį apie jį. Iš tiesų, lyg paėmęs už rankų, kunigas veda mudu
per bažnyčios istoriją, beria vardus, pavardes, datas ir greitakalbe dar spėja
dalinti paliepimus bažnyčioj besitvarkančiom moterim. Kunigas, kaip ir aš, -
dzūkas nuo Alytaus, irgi baigęs miškininkystę, tik jau 33 metus gano žmonių
sielas...
Miestelio pakraštyj minutei
nutylam prie paminklo rezistencijos aukoms - Baltasis kryžius pastatytas 1991
metais buvusioje žvyrduobėje, lyg primenant, kaip buvo niekinami partizanų
palaikai...
Vos už 1 kilometro į šiaurę
nuo Želvos stūgsančiame Bliūdašilio miške tyliai snaudžia Paželvių piliakalnis,
tikras mūsų kantrybės ir atkaklumo išbandymas. Pievoj sutiktas keturratį
apžergęs vaikinukas nusijuokia ir nuburzgia, kviesdamas vos matomomis vėžėmis
iš paskos, - „važiuojam, parodysiu!“. Gelbėtojas mėlynu šalmu sustoja visai
miško pakraštyj, mosteli ranka, ir perbridę žydinčią pievą, jau visi vienu
balsu rėkiam – „Vaaaaa jis...!!!“ Grįžtam kitu keliuku, ramiai šypsodamiesi,
nujausdami pergalės skonį 😉
Berzgainius randam ramiai –
kelias geras, net nuorodos yra, jei jomis tikėsit 😊 Piliakalnis – gražus,
stilingais mediniais laiptais, lyg dviejų aukštų torčiukas, iš pietryčių ir
rytų pusės jį apjuosia Krapės upelis. Sako, Berzgainių piliakalnyje yra
nugrimzdusi bažnyčia, ir per Šv. Velykas girdisi kaip skamba varpai, o naktimis
groja vargonai, bet šiandien girdim tik džiaugsmingą Baikos amsėjimą 😊 Nr. 398, liko rasti
dar du, varom tolyn, į Antatilčių kaimą...
Sveika nuovoka ir žemėlapiai
sako, kad Antatilčių I-asis piliakalnis – kaimo kairėje, o II-asis – dešinėje.
Pirmąjį, vadinamą Pilale, randam lengvai, kaip klaidą pirmoko sąsiuvinyje 😊 Nuoroda yra, tiesiog
pražingsniuoji nuo aikštelės ąžuolų pavėsiu, ir prašom, - mėgaukis.
O mūsų 400-asis turėtų būti
kitame kaimo krašte... Deja, deja... Bandom vieną keliuką, antrą – bergždžiai...
Busiukas dūsauja ir dūsta Siesarties šlaituose, bet visi žinom – ieškosim iki
paskutinio! Pamatom traktoriuką burzginantį senolį, stojam klaust. O dangau!
Mes pataikom tiesiai į dešimtuką – ir žmogus žinantis, ir piliakalnis – čia
pat! Jau beveik ristele skubam per pasėlius, per pievą, brukamės per
krūmokšnius, nepaisau nė skaudančios kojos, tik vienas noras – surasti!
Jeeeeeeeeeeeeee!!!!!
Yra ir nuniokotas piliakalnio žymuo, ir laiptai, ir suoliukas, ir net aprašymas, ir net rodyklė – bet tik plaukiantiems upe 😊 Tik ribų mūsų džiaugsmui - NĖRA!!! Va, koks jis – 400-asis mūsų šeimos piliakalnis! Užtrukom - kelionė link jo truko šešerius metus, nuo pat 2017-ųjų pavasario. Atgal grįžtam taip pat spėriai, o gerasis žmogus, pasirodo, jau spėjęs ir taką pasėlyje prašienauti. Pasidžiaugiam, pasikalbam, pavaišinam saldainiais – taip gera... Po gabalėlį šventinio pyrago ir „Pergalės“ (Būtent – PERGALĖS!) šokolado suvalgom miško aikštelėje prie Jonavos, net Baika gauna savo dalį 😊
Ir jau tik namų tyloje abu pasimėgaujam
gurkšneliu šampano... 😉
Pergalė!
