Artėjant Vėlinėms, dažnas mintyse sugrįžtam atgal... Šiandien mes pabandėm pasikapstyti dar giliau po istoriją, prisiminti vardus, titulus, reikšmingas Lietuvos istorijos datas. Ir surasti...
Pusvalandis smagaus riedėjimo, ir tuoj už Vievio mes trumpam nusukam į aikštelę šalia senojo Vilniaus-Kauno kelio. Jautrus paminklas „Kelio dvasia“ visiems, žuvusiems kelyje – gražiai įgyvendinta Lietuvos baikerių idėja. Ir žodžiai - „Nėra tokio kelio, kuriuo nenuvažiuosi, nėra kliūties, kurios neįveiksi...“
9 val. ryto, Vilnius dar tik rąžosi, nors ir valandą ilgiau pamiegojęs, gatvės dar alkanos automobilių, vietos yra :) Savo nuostabai, visai lengvai randam ramią Krivių gatvelę Užupyje ir siauručius laiptelius viršun – va kur jis, Gedimino kapo kalnas. Visiškai ramu, nors mes pačioje Vilniaus širdyje. Piliakalnis vadinamas Gedimino kapo kalnu pagal padavimus, apie kuriuos pirmasis užsimena istorikas Teodoras Narbutas, remdamasis 1629 m. dokumentu, ir visuotinai yra laikomas LDK valdovo Gedimino kapu. Be aukuro pačioje viršūnėje, nieko ypatingo ir nėra, laiptai patręšę, tankiai sužėlę medžiai trukdo pažvelgti į Vilniaus panoramą.
Papėdėje įsikūręs tarsi kažkoks menininkų „inkubatorius“, rodos, studijos, šalimais perpjauta pusiau riogsio nežinia kam skirta kelias tonas sverianti betoninė galva :) Čia šiandien viskas.
Vilniaus širdies muziejus – Valdovų rūmai. Kamšom išsilavinimo spragas, mat čia dar niekada nebuvę, juolab, labai viliojo paroda „Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas“.
„Šiame varde atpažįstama Lietuva“, – maždaug taip XVI a. apie kunigaikščius Radvilas, pasiekusius savo galybės apogėjų, kalbėjo amžininkai. Ir iš tikrųjų, ištarus žodžių junginį „kunigaikščiai Radvilos“, daugeliui lietuvių mintyse ir prieš akis pirmiausiai iškyla senoji Lietuvos valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, jos istorija, siekis išsaugoti valstybinį suverenumą, tarptautinė politika ir karyba, gausus ir turtingas meninis paveldas. Per šimtmečius gyva giminės istorija... Reikia pamatyti, tikrai verta.
Grįžus prie automobilio, laikas lengviems pietums, ir čia, kiek pailsinus kojas, atsiranda planas B – aplankyti Rasų ir Antakalnio kapines. Galėčiau ilgai vardinti pavardes tų iškilių žmonių, kurių antkapius suradome, prie kurių trumpam sustojome ir nulenkėme galvas.
Daug. Skirtingų laikmečių, profesijų, pažiūrų. Pamatysite nuotraukose, jos nebylios, su netekties, skausmo ir širdgėlos atspalviu. Ir visus juos vienija vienas žodis – Lietuva.
Galime didžiuotis, turime kuo. Ir dar. Prisiminti juos – šventa mūsų visų pareiga.
Kažkas protingas kažkada pasakė – „tauta, kuri nesimoko savo istorijos, mokosi svetimą“.
Ir visai neapmaudu, kad čaižantis lietus šiandien neleidžia užkopti į Gariūnų ir abu Panerių piliakalnius, nors mes ir tikėjomės. Žinom, kur jie, būtinai grįšim ir iškelsim Brazių šeimos vėliavą.
"Lietuva – akmuo prie slenksčio seno
Ir lietaus lašelis debesy.
Lietuva – ugnis, kurią kūrenam,
Ir kurioj sudegsime visi." /J. Strielkūnas/
Tokia štai istorijos pamoka šeimai...