Dzūkijos klasika

 Šiandien – pirmas šiemet mūsų šeimos bandymas paklajoti po Lietuvą. Lygiai 10.00 pasukome Merkinės link, viską nutarę ir pasiruošę bene per gerą pusvalandį. Tiesa, įkalbinėti mūsų mažąją teko kiek ilgiau, be ašarų neapsiėjom...

Mintinai žinomu keliu pralekiam Alytaus apylinkes, čia viskas iššniukštinėta. Pirmas posūkis – prie Ilgio ežero. Visa pakrantė „nusagstyta“ privačių valdų riboženkliais, deja, kelias link piliakalnio – taip pat... Nelindom, ką jau čia drumsi svetimą ramybę...

Visai tuoj pat – posūkis į Subartonis, čia – rašytojo V. Krėvės – Mickevičiaus tėviškė. Pirmą kartą buvau čia daugiau nei prieš 30 metų, dar moksleiviu, ne kas ir pasikeitė. Tik lapelis ant durų – „išvykau darbo reikalais“... Matyt, rūpintis muziejum, ir dar šeštadienį – visai ne darbas, o tikras malonumas... Priešais esantis totorių buities muziejus – irgi uždarytas, pasirodo, šeimininkė serga. Nesiseka, ne kitaip.

V. Krėvės-Mickevičiaus tėviškė

Ties posūkiu į Merkinę – „namelis ant vištos kojelės“, nuo vaikystės, kiek save menu, taip vadinome priešgaisrinio stebėjimo bokštą. Renovuotas, prižiūrimas, tik ir vėl – po spyna...

Merkinėje pirmiausia užsukam aplankyti kapų. Tiesa, pirmiausia atrandam sovietinių karių, ir tik tolėliau, už kalniuko – memorialą Dainavos apygardos partizanams. Prisipažinsiu – bene pirmą kartą pamatėme tokio dydžio ir užmojo pagerbimo vietą, tikrai – mintis puiki, bet... Akis bado ne pirmą dieną išdraskyta elektros instaliacija, apsilupę dažai, ištrupėjęs betonas, po pagerbimo iškilmių likusios ir išmėtytos žvakutės. Trūksta žmogaus rankų šilumos...

Memorialas Dainavos apygardos partizanams

O čia - II Pasaulinio karo palikimas...

Senosios bažnyčios šventorius...

Į Merkinės apžavalgos bokštą suskaičiavom 150 laiptelių. Tiesa, ne visi – man pritrūko žemės po kojomis, nesaugiai pasijaučiau, o merginos su mama įveikė :)

Sakė, liuks vaizdai, verta :)

O va Merkinės piliakalnį įveikėm visa šeima, kaip gi kitaip – pirmasis šiemet ir 144-asis nuo praeito pavasario. Ant piliakalnio stūkstojusi pilis pirmą kartą paminėta dar XIVa., 1359 metais. Miela čia akiai – pavasariu ištvinęs Nemunas, kirminu iš miškų atsirangantis Merkys, nenuorama Stangė papėdėje... Dar apėjom Merkinės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią ir akimirkai stabtelėjom miestelio centre.

Merkinės piliakalnis

Tiltas per Nemuną

Merkinės bažnyčia

Ir kad jau atsidūrėm Merkinėje, kaip gi neužsukti į Merkinės piramidę :) Tiesa, ji visai ne Merkinėje, o anapus Merkio, Česukų kaime. Žinia apie ypatingas lankytojų patirtis bei čia vykstančius sveikatos stebuklus sklinda toli už Lietuvos ribų. Na, mes kažkokių dvasinių galių nepajutom – ar per trumpam prisėdom, ar susikaupimo trūko, ar dar ko... Bet žmonės čia važiuoja – tiesa, didysis srautas, matyt, būna vasarą, dabar gi sutikom tik vieną kitą... Dar parsivežėm tenykščio vandens – ne mineralinis, ne stebuklingas, bet pabuvęs po garsios piramidės kupolu, „prisisotinęs teigiamos energijos“... O gal suveiks? :)

Toliau mūsų maršrute – Perlojos respublika. Na, tiksliau, tik Perloja – respublika kaime gyvavo 1918-1919 metais, kai Perlojos gyventojai išsirinko savo vietinę valdžią ir sėkmingai gynė kaimą tiek nuo lenkų, tiek nuo lietuvių. Respublikoje veikė savigynos būrys, milicija, teismas, kalėjimas, dirbo keli eiguliai. Dokumentai buvo tvirtinami vienu antspaudu, vartota tik lietuvių kalba. Dabar aną šimtmetį mena tik 1931 metais atidengtas paminklas didžiajam kunigaikščiui Vytautui pagerbti su užrašu „Vytaute Didysai! Gyvas būsi, kol gyvas nors vienas lietuvis“. Šį paminklą kaip laisvės simbolį po Antrojo pasaulinio karo sovietų valdžios atstovai ne kartą mėgino nugriauti, tačiau paminklas išliko, nes perlojiškiai tam trukdė, be to, jį statant paminklo viduje buvo įlieti geležinkelio bėgiai ir daug armatūros. Neliko ir kažkada Merkio krantus jungusio „beždžionių tilto“, juo vaikščiojau būdamas studentu...

Pakeliui – Senoji Varėna, iš tolo pasitinkanti kažkokiu monstru kelių sankirtoje. Čia 1875 metais gimė žymiausias kada nors gyvenęs Lietuvos dailininkas ir kompozitorius M.K. Čiurlionis. Jo gimtojo namo vietoje šiuo metu stovi tik paminklinis akmuo, aplink – jei ne dykvietė, tai bent jau visai nedailus žolynas ar šabakštynas, po žiemos nelabai atskirti. Tiesa, stendas skelbia, kad teritorija sutvarkyta ES lėšomis :) Tik ar šita teritorija, gal koks privatus kiemas?

Sukam Alytaus link, pakeliui – Daugai. Pro miestelį dar XIV a. žygiuodavo kryžiuočių pulkai pulti Trakus ir Vilnių. Dabar čia – tylus provincijos miestelis, nieko tokio išskirtinio ir neaptikom. Ir Daugų piliakalnio nepamatėm – tiesiog nedrįsom pasukti pavasario pabudintu skystu kaimo keliuku...

Daugų bažnyčia

Įveikę keliolika kilometrų Dzūkijos kalniukų zigzagais, mes sustojome Pivašiūnuose. Kairėje – I tūkstantmetį menantis ir negrabiomis rankomis apipešiotas piliakalnis, dešinėje – bažnyčia, kurioje Marijos garbei kasmet vyksta Žolinės atlaidai, sutraukiantys minias tikinčiųjų. Net miestelio herbe – šv. Mergelė Marija. Itin įspūdingi akmeniniai laiptai, kylantys link bažnyčios, padabinti abipus pastatytomis medinėmis skulptūromis. O šiaip šiandien čia bene „klasika“ tampanti situacija – durys užrakintos, nė gyvos dvasios...

Pivašiūnų piliakalnis

Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos bažnyčia

Tiek šiandien iš Dzūkijos – du piliakalniai, 248 kilometrai, 7 valandos kelyje.