2017 m. liepos 22 d., šeštadienis

259 kilometrai iki senosios sostinės ir atgal

 Dar nepakilo rasa nuo žolės, ir Katedros varpai kvietė į mišias, kai dviem automobiliais ankstyvą šeštadienio rytą pajudėjome Trakų link. Iš anksto sudarytas maršrutas buvo ilgas ir sunkus, mes skubėjome... Iš karto už kadais buvusios Lenkijos – Lietuvos muitinės nusukame iš autostrados ir dardame akmenimis grįstu keliu link Rykantų. Tai vienas seniausių kelių mūsų krašte, įrengtas lenkų laikais (1920–1939 m.). Trumpam stabtelim pasigėrėti senųjų meistrų darbu, kuris atlaikė beveik šimtmečio išbandymus. Kad taip dabar...




Rykantai minimi jau prieš 600 metų, kadais čia klestėjo prekyba, karščiu alsavo plytinė. Miestelio vardas trumpai minimas L. Tolstojaus romane „Karas ir taika“, aprašant karą su Napoleonu. Dabar buvusios didybės – nė kvapo... Pro užkaltą geležinkeliečių namelį nesustodami švilpia traukiniai, bažnyčia ir caro laikais statytas pašto pastatas prašyte prašosi remonto... Traukiam į Saidžius, link Neries. Saidės akmenį ir Stirnių piliakalnį kuprotais keliukais randam tik vietinių padedami, pravertė rusų kalbos žinojimas. Čia tikrai gražu, vertėjo užsukti. Beje, piliakalnį dar visai neseniai, 1995 metais, atrado čia besigydęs šviesios atminties gamtininkas Ričardas Kazlauskas. O kadaise buvusios gydyklos prašmatnumo jau nebėra, tik griuvėsiai.

Stirnių piliakalnis



Neris

Saidės akmuo

Čia, Saidės krante, palikau savo guminius batus, kai pasigedom, jau buvo per toli grįžti. Kažkam pravers, panešioti, bet dar neblogi buvo :) Grįžtam jau kitu keliu, kažkur pašonėje lieka nepamatyta Stirnių bažnyčia. Sulėtinam greitį prie vadinamojo Bergo ąžuolo autostrados viduryje (sako, čia buvo susitikę Napoleonas su Kutuzovu) ir sukam Trakų link. Pirmas netikėtas ir labai šiltas atradimas – Angelų kalva prie Trakų – Vievio plento, patikėkit, verta minutei kitai sustoti, pasigėrėti ir pasisemti angelų ramybės.

Santarvės angelas mūsų šeimai


Visai čia pat – Užutrakio ir Totoriškių dvarai. Pirmojo beveik ir nepamatėm, čia ratuotiems galima tik su storom piniginėm ar paskambinus iš aukščiau... Mes kriterijų neatitikom, ir apsauga supyko, o pėstute vaikščioti reiktų gero pusdienio. Tiesa, ten tikrai gražu, matyt, teks grįžti.


O Totoriškėse pasibuvom ilgiau, ten dabar prašmatnus kempingas su vaizdu į Trakų pilį, pilna automobilių užsieniniais numeriais. 


Bražuolės piliakalnis. Čia stovėjusioje pilyje 1382 m. liepos 6 d. pasirašyta Jogailos ir Vokiečių ordino Bražuolės sutartis, nulėmusi daug to meto įvykių. Didybės nė kvapo, sako, dar neseniai ant jo augo bulvės. Mes pasitenkinom žemuogėm, čiobreliais ir istorijos pasiskaitymu, tiesa, užkopti buvo sunku, piliakalnis tikras. Pirmo nuovargio ašaroms džiovinti kai kam jau prireikė saldumynų...


Trakuose – minios užsieniečių, visokių japonų ir kitokių ponų. Tik visi traukia iki saldumo nublizgintos salos pilies link, o mes pasukom link čia pat stūksančio Trakų piliakalnio. Anei lentelės, anei stendo, o kam – pilį blizginam, o čia juk nieko neparduosi... Įspūdinga akmeninė gynybinė siena, iš kitos pusės – Galvės ežeras, o pati pilis čia stovėjo dar XIVa. 


Trakų piliakalnis


Trakų cerkvė ir kenesa apgaubtos pastolių, užsukom tik prie bažnyčios, kurios istorija prasideda 1409 m. Viduje tikrai labai gražu, paauksavimai net akina savo prabanga. Šventoriuje – lenkų motociklininkų padovanota šiltai žemiška Jono Pauliaus skulptūra.



Tiesa, stovėjimas prie bažnyčios – mokamas, matyt, parapijiečiai mišiose neužtrunka :) Senieji Trakai - Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino įkurta Lietuvos sostinė, manoma, kad apie 1350 m. čia, Senųjų Trakų pilyje (piliavietėje), gimė žymiausias viduramžių Lietuvos valdovas – būsimasis Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, jis dar turėjo du brolius ir tris seseris. Pilies vietą žymi tik aukuras ir senos liepos. Prisėdom, pabuvom... 


Visai šalia – bažnyčia, sujungta su vienuolynu. Tylu, nė gyvos dvasios, jokios užuominos, kad čia kažkada buvo Lietuvos sostinė, visas dėmesys – Trakų piliai ir kibininėms prie jos. 




Senieji Trakai – tolimiausias mūsų kelionės taškas, grįždami atgal dar aplankom kitoje plento į Vilnių pusėje esantį Varnikų piliakalnį, čia irgi tuščia, tik šiurena nešienauta žolė.

Varnikų piliakalnis

Vėl Trakai, užmatę daug vienodų kryžių, akimirkai sustojam kapinaitėse prie kelio. Aha, pasirodo, čia palaidoti ne lietuvių savanoriai, o lenkai, kovoję priešinguose apkasuose, prieš tada dar jauną mūsų valstybę. Toks jau karių likimas, politikai ir mirtis nesirenka, ar tu batsiuvys, ar gydytojas, ar ūkininkas...


Ieškant Daniliškių piliakalnio, jau gerokai už Trakų, teko gerokai pavargti. Palikę vieną automobilį pusiaukelėje, pirmiausia piliakalnį pamatėm per žiūronus. Na, ir nubridom – šlaitais, takeliais, per upelį ir tarp brūzgynų virš galvos, vorele, vorele... Įveiktas, užskaitom!





O dar tolėliau pelkynuose pasislėpęs Bagdononių piliakalnis mums nepasidavė. Tiesa, Reda su Nijole iki jo nubrido, bet mūsų mažosioms vandens kliūtys buvo per sunkios, o ir aš jau be guminių batų. Palikom. 





Pavažiavus tolyn link Aukštadvario ir pasukus gilyn į mišką – legendomis apipinta Strėvos įgriuva, sako, čia velniai uliavoja. Na, vieną alaus kamštelį radau, bet dabartinį, ne seną :) Tikrai verta pamatyti.

Daniliškių sentikių cerkvė

Strėvos įgriuva


O kitapus plento – siauras keliukas link Strėvos piliakalnio. Čia teko ir paklaidžioti, ir automobilius (pirma vieną, o paskui ir kitą) pusiaukelėje palikti, bet radom ir pūškuodami užkopėm. Ir žemuogėm prisivaišinom.

Strėvos piliakalnis

Naujasodžio (Mošos) piliakalnį prisiminsim ilgam. Prižiūrimas, net suoliuką radom viršūnėje. Tik va čia mus pasitiko nedraugiškos laukinės bitės, kurios, anot Mikės Pūkuotuko, neša netikrą medų. Ir šitos nedraugiškos bitės pirma sugėlė Eleną, o leidžiantis – jau ir Elžbietą... Ir šaldėm, ir visaip kitaip gydėm – skausmo ir ašarų, deja, užteko ilgam. Prisiminsim Mošą, oi, prisiminsim...



Aukštadvario istorija – po raktu. Dvaras, kuriame kadais ilsėdavosi A. Mickevičius – „privati valda“, bažnyčios – užrakintos... Tiesa, prie šv. Dominyko bažnyčios mus pasitiko čia esančiuose senelių namuose dienas bebaigianti moterėlė, tai labai apsidžiaugė galimybe paplepėt lenkiškai su prašalaičiu. Praverčia tas kalbų žinojimas, tikrai praverčia net ir mūsuose :) O ant piliakalnio paežerėje užkopėm lengvai, vaizdai čia gražūs. Sako, ežere kažkada nuskendo pilies valdovo dukra su šuneliu ir pinigų skrynia, tai dar ilgai žmonės, ypač prieš patekant saulei, ežere kartais matydavo plaukiojančią gražią skrynią, ant kurios tupėdavęs mažas šunelis.

Aukštadvario piliakalnis

Aukštadvario Kristaus Atsimainymo bažnyčia pastatyta 1910–1913 m.

Aukštadvario dvaras, kuriame mėgo ilsėtis A. Mickevičius

Aukštadvario Šv. Dominyko bažnyčia su vienuolyno pastatu.

Dar tolyn link Prienų – Lavariškių piliakalnis, toks mažutis viduryje pievų, su baisine, kaip kraterio, duobe viršūnėje, net apeiti reikia. Tik užlipti ir nulipti sunku, šlaitai statūs, su savo netinkama avalyne pasirodžiau kaip tikras slidininkas, visos mano damos leipo juoku.


Tik pasukus link Vievio – nuoroda į Velnio duobę, čia dar įspūdingesnė dauba, nei Strėvos įgriuva. Legendų apie ją – daugybė, ir vargu, ar kas atsirinktų tikrąją tiesą, bet velniai čia tikrai bus prikišę savo kanopėles, ne kitaip... Verta nudulkėti tuos 4 km miško keliuku. 


Balandiškių piliakalnis. Pakeliui – įspūdingo grožio „Vila sveika“, net sustojom pasigrožėti, tiesa, per tvorą. Vėl dulkių porcija, vėl teko palikti automobilį, o piliakalnį pasiekėm per netikėtai miško tankmėje išnirusios sodybos kiemą. Čia gausiu būriu šurmuliavo svetingi šeimininkai, viską parodė ir papasakojo, ir dar lietuviškai. Žiemą čia neįžengsi, laikas sustoja. 

"Vila sveika"

Balandiškių piliakalnis

Trys trumpos atokvėpio akimirkos Semeliškėse, prie bažnyčios, cerkvės ir vandens malūno. Semeliškės įkurtos apie 1276–1283 m., kai kunigaikštis Traidenis čia leido apsigyventi nuo kryžiuočių pabėgusiems prūsams ir vakariniams lietuviams. Varpinėje prie bažnyčios – seniausias visoje Lietuvoje 1442 metais nulietas varpas su gotikiniais užrašais, tiesa, mes jo nepamatėm, užrakintas. O cerkvė (pastatyta 1895 m.) miestelio centre atrodo nykiai, sienos seniai mačiusios remontą. Yra kaip yra. Gyvenimas čia, kaip ir daug kur Lietuvoje (na, išskyrus Naisius) šurmuliuoja tik prie parduotuvės.




Dar toliau vieškeliu – piliakalnis ausiai mielu Žuvyčių vardu. Saulė jau visai visai vakarop, taigi, čia neužtrunkam, tik nuotraukoms padaryti. Nuo piliakalnio matosi šalia esanti pagoda, ten įsikūrusi sodyba „Žuvyčiai“.


Kažkur dulkėse pražiopsoję legendų apipintą Jagėlonių akmenį, sustojam jau Liutonyse, aplankyti Adomo Šeflerio kapą, jis dar 1929 metais čia pastatė vandens malūną.


Už akimirkos ir vėl tolyn – į Naujasias Kietaviškes, pasigėrėti Švč. Trejybės bažnyčia. Deja, durys užsitrenkia beveik prieš nosį – ten privati ceremonija, kaip sakoma, kas moka pinigus, tas pasirenka ir muziką. Mūsų nepriėmė, o ir nesiprašėm. Beje, čia kažkada kunigavo Teodoras Brazys, palaidotas Kaišiadorių katedros šventoriuje. Istorija sukasi ratu...


 Paskutinis sustojimas – siurprizas Nijolei, prie Kalninių Mijaugonių piliakalnio, ji čia nebuvusi. Šiandien prie piliakalnio kur kas gražiau, nei pavasarį, kai lankėmės. 


Kelionės dulkes nuplovėm naujajame miesto fontane. Spalvos jau ryškios, smagu, gaivu, net pakvailiojom perbėgdami skersai vandens čiurkšlių :) Nuovargio ir skausmų - kaip nebūta, ir nuotaika – puiki, juk šiandien įveikėm 12 piliakalnių, tikrai ne pačių lengviausių. Šiandien – 14 val., 259 kilometrai ir 23955 žingsniai. Eina sau! Dabar šeimos kolekcijoje – 93 piliakalniai, artėja šimtasis... Visą mūsų kolekciją ir dar daugiau nuotraukų galite pamatyti internete - http://public.fotki.com/labutuk/braziu-seimos-piliakaln/

Laikas ir tikėjimas

Visai visai mažulėlis kaimas bene koks dešimtis kilometrų nuo Suvalkų kadaise skambėjo jotvingių balsais. Vėliau, beveik iki XVIII amžiaus p...