Ne penktadienis, ne trylikta, bet...

 Jei tai būtų nutikę kažkurį penktadienį ir dar tryliktą mėnesio dieną, nenustebčiau, bet šiandienos data juk kitokia...

Rodės, išpuolė kiek laisvesnė diena, taigi, sumąstėm pravažiuoti seniai numatytu maršrutu Žasliai – Paparčiai – Kazokiškės – Vievis – namai. Atrodo, tiek čia to kelio, kai pažiūri žemėlapyje, tačiau nuvažiavom net 159 kilometrus, o vietoj kelių valandų užtrukom visą dieną. Piliakalnių pakeliui buvo tik keturi, savo nuostabai, įveikėm tik du – Žydkapį prie Paparčių ir jau grįžtant - Mūro Strėvininkų.

Dar prieš Žaslius pasukom dešinėn, pasidairyti senųjų žydų kapinių. Atradom ne iš karto, mūsų paminklosaugininkams ir kitokiems valdininkams turėtų būti gėda, kad vėl sutaupė nuorodoms. O gal ir ne gėda, nes tokie „taupymai“ – masinis reiškinys visoje Lietuvoje, tik pasuk nuo pagrindinio kelio. Sėdint šiltame kabinete tik algai gauti, nuorodų nereikia. Beieškodami kapinių, dar aptikom pilną aptvarą lamų ir danielių, kurie mielai leidosi paglostomi.

Pamirštos ir apleistos senosios žydų kapinės prie Žaslių

Šiaušiasi Žaslių ežeras

Kanalas su Livintų ežeru

Tuoj už Žaslių – Karsakai. Dabartinė vietovardžio forma Karsakai atsirado 1974 m., iki tol kaimo vardas visada buvo rašomas Korsakai. Dvaras nyko, ėjo iš rankų į rankas, ir dabar čia beveik nieko nelikę... O prieškariu buvo net plytinė, per metus „kepusi“ apie 20000 plytų.

Pirmas nusukimas nuo trasos – Dainavos ir Kaugonių link, ten dar niekada nebuvom, bet nieko labai įdomaus ir nepamatėm - kryžiai, kapinaitės, tokie patys pavargę žmonės.... Ir čia prasidėjo ‚nuotykiai“ – supyko mūsų mažosios skrandukas. Vieną akimirką net buvo minčių pasukti namo, bet viską susitvarkėm.

Žibavičių kaimo kryžius

Kaugonių kapinaitės

"Didžios kovos" rinktinės partizano Romualdo Sedlecko "Karklo" ir jo žmonos kapas

Galviškių kaimo vyrams, žuvusiems 1945 rugpjūtį...

Dar vienas kryžius, prieš Dainavą

Kažkieno sudužusi prabangi svajonė...

Kasam, kasam, kasam... Kada dugnas?

Vienišas ąžuolas laukuose. Gimęs ošti, gimęs gimdyti... Ir viskas. Tik vėjas mirusiose šakose...

Pamiršti...

Paskui – ieškoti Laukagalio akmenų. Gerai, kad prie Didžiojo akmens prieš pora metų jau teko būti, suradom, nors krūmynai jį labai slepia. Dubenėlių išdėstymas primena Grįžulo ratų žvaigždyną. Archeologas P. Tarasenka 1923 m. apie akmenį rašė: „Didysis akmuo yra gal ir vienintelis taip gražiai nutašytas akmuo aukuras, alkakmenis, užsilikęs senobinės lietuvių tikybos atminimui“.

Laukagalio akmuo

Visai kažkur šalia (rašo, kad už 350m.) nuo Didžiojo akmens yra akmuo „su pėda“ - 28 cm ilgio, 8 cm pločio ir 2 cm gylio įdubimu. Šią „pėdą“ vieni žmonės priskiria Švč. Mergelei Marijai, kiti aiškina, kad ant akmens yra „trys vilko ir vieno žmogaus pėda“. Neradom, palikom tų jau minėtų ponų iš šiltų kabinetų sąžinei... Lentelė su užrašu juk taip brangu, ane?

Prieš pat Paparčius pasukom pasiklausyti tylos į Aušrinės Marijos vienuolyną – vieną asketiškiausių bei uždariausių vienuolynų Lietuvoje. Pasidžiaugėm bažnytėle, o va tylos ir negavom – kaukši pokši statybos, vienuolyno sesuo, pasipuošusi abitu, burzgina žoliapjovę, žodžiu, verda visai žemiškas gyvenimas...

Aušrinės Marijos vienuolynas

Paparčiuose apibėgom bažnytėlę, kapinaites su kolumbariumu, sustojom prie buvusių vienuolyno vartų ir koplytėlės. Kažkada vienuolių dėka čia buvo tikras kultūros centras su gausia biblioteka, klestėjo ūkis, kaime buvo trylika alaus karčemų. Čia daug kartų būta, nesitrukdėm, juk čia pat – pirmasis piliakalnis, žemuogėm nuklotas Žydkapis.

Paparčių bažnyčia

Dar prisimenu, kai močiutė išeidama irgi taip užremdavo duris. Reiškia, namuose nieko nėra

Kritusiems už Tėvynę

Paparčių klebono Justino Jurkūno kapas

Paparčių vienuolyno istorijos likučiai

Koplyčia Paparčiuose

Jis priskiriamas miniatiūrinių piliakalnių grupei, didžioji dalis nuplauta Žiežmaros upelio. Kitame jos krante – net 28 metrų Pilies kalnas, tiesa, jis nevadinamas piliakalniu, mat jo viršuje – jau ariami laukai, o jokių archeologinių įrodymų nėra.

Pirmas! Žydkapis įveiktas

Žiežmara

Pilies kalnas

Išnirus iš šilo – Mitkiškių akmuo su kryžiumi. Pasak padavimų, Mitkiškių akmuo buvęs kitados stovėjusios bažnyčios vietoje. Akmenį bandyta skaldyti, bet tik pradėjęs darbą akmenskaldys apakęs, o iš akmens ėmęs tekėti kraujas. Dar seni žmonės pasakoja, kad esą kadaise, Marija kaip vaikščiojo žemėj, akmenys buvo minkšti. Na, tai eidama ir paliko Kristaus, mažo vaiko, ir Marijos pėdą.

Šešonių kaimo koplyčia

Matuojam pėdas 

Daugiausia jėgų kainavo labai sunkiai surastas Latvių piliakalnis. Pasukom „Naujo gyvenimo“ link – ne ten... Sutikta močiutė dar prisiminė, kaip kažkada vietinis mokytojas su vaikais kasinėjo Napoleono karių kapus, bet jos pasakojimas apie piliakalnį pasiklydo nugyventų metų labirintuose. Vienintelė informacinė lenta gūdžiame miške – be jokios rodyklės, nei kelio, nei takelio... Sušlapom batus, paropojom baaaaaaisiai stačiais šlatais, o kai apsiniaukė ir pradėjo visai neprastai lyti, supratom, kad pasiklydom... Ir pajutom, kad baimė visai kažkur šalia, dar ir todėl, kad mūsų mažosios irgi tai suprato... Bet mes ant jo buvom, mat žemėliapiuose pažymėtas piliakalnio plotas - didelis dideliausias, o kur ten brūzgynuose kas, nesupaisysi... Streso buvo, laimei, keliukas automobilio link prieš akis atsirado tarsi iš niekur :) Geriau pasijutom tik įsėdę, o minčių jau visokių galvon lindo... Tąkart miške ratais nuėjom 3000 žingsnių...

"Naujas gyvenimas" - stovykla turintiems priklausomybių. Bandantiems kabintis...

Liko tik tokia nuotrauka. Ir nekokie prisiminimai 

Lietus užtvėrė kelią ir Paalkių piliakalnio bei Alkų ąžuolo link. Tiesiog nesiryžom bristi daugiau nei puskilometrį per šlapių rugių lauką su mažosiomis, o vietomis ir klimpom...

Kazokiškės – buvęs karališkasis dvaras, vėliau priklausęs Paparčių vienuoliams dominikonams. Iš buvusios didybės – tik daili bažnyčia ir socialiniais butais kiauru stogu virtęs vienuolyno pastatas. Čia gavom dar vieną sočią porciją lietaus su ledu, ir į Vievį nutarėm nesukti.

Klimpom..

Kazokiškės

Neveikia. Matyt, prieš lietų 

Buvęs dominikonų vienuolyno pastatas

Kazokiškės. Alėja link kultūros namų. Tik ar ja kas vaikšto kultūros link?

Pakeliui, grįždami senuoju Vilniaus – Kauno keliu, pamatėm Ausieniškes, kur 1812 metų birželio 27 dieną nakvojo Napoleonas. Deja, griuvėsių skausmas didesnis nei istorijos didybė...

Gamtos šėlsmas Ausieniškėse

Skauduliai

Kitoje greitkelio pusėje prieš Elektrėnus – parke pasislėpęs restauruojamas Abromiškių dvaras. Svirnas jau spindi, ES pinigai pagelbėjo :) Kai užsimanėm surasti buvusių dvaro savininkų palaidojimo mauzoliejų – vėl nesėkmė, jau kelinta šiandien...

Naujai nušvitęs Abromiškių dvaro svirnas

Du keliai į Vilnių. Kairėje - senasis, dešinėje - dabartinis.

Paskutinis sustojimas – Mūro Strėvininkų piliakalnis. Suardytas, sugriautas, apaugęs krūmais ir niekam nereikalingas. Prisimenu kažkada čia stovėjusią poilsinę, ech... Yra išlikusios kelių dešimčių metų senumo piliakalnio nuotraukos, skaudu žiūrėti į dabartį. Sako, tautai, kuri nesaugo savo istorijos, tenka mokytis svetimą... Karti tiesa?

Mūro Strėvininkų mažoji hidroelektrinė

Va koks buvo piliakalnis...

... ir koks yra dabar...

Vandens nuleidimo kanalo slenksčiai

Ir jau visai visai prie namų vėl pasiklydom Strošiūnų šile. Rodos, visąlaik tiesiai tiesiai, o išnėrėm Žaslių geležinkelio stotyje. Matyt, tokia diena :) Lyg ir ne penktadienis, ne trylikta...

Dabar mūsų šeimos sąskaitoje šiemet – 43 piliakalniai. Jau suplanavom naują kelionę. Bus.