Birželio 23-ioji, 8 val. ryto, ir mūsų šeimos ekipažas pajudėjo į eilinę „ekspediciją“ po Lietuvą. Šįsyk pasirinkome maršrutą kairiuoju Nemuno krantu, Kauno ir Šakių rajonų keliais ir keliukais. Bendras šio maršruto piliakalnių bruožas – bene visi jie priklauso I tūkst. pabaigai – II-ojo pabaigai, apie to meto įvykius istorinės medžiagos maža arba jos visai nėra... Iki šlovingųjų Lietuvos istorijos amžių dar buvo likę keli šimtmečiai... Ir dar – išvažiuodami nusprendėme daugiau nerizikuoti ir neieškoti giliai brūzgynuose paslėptos istorijos, užteko nemalonių įspūdžių ir erkių paklaidžiojus prieš savaitę. Sveikata ir saugumas – svarbiau. Pernelyg pasitikėdami savo žiniomis, navigaciją įjungėme per vėlai, nuo Kačerginės teko šiek tiek grįžti. Pirmas sustojimas – prie Virbališkių piliakalnio. Kalnas suverstų padangų šalia, informacinė lenta pastatyta klaidingai, jokio takelio. Nuėjom brisdami upelio vaga, pakeliui privataus namo kieme dar radom numestą piliakalnį žymintį stulpą. Žodis „gėda“ čia - kaip tik.
 |
Virbališkių piliakalnis
|
Dešinėje plento pusėje, visai lengvai surandamas dailus ir prižiūrimas Pyplių piliakalnis. Spėjama, kad senovėje čia buvusi medinė pilis, kurios gyventojai narsiai gynęsi nuo kryžiuočių.  |
| Pyplių piliakalnis |
Kiek pariedėjus plentu tolyn – Zapyškis. Senoji Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia - vienas ryškiausių Nemuno slėnio akcentų. Spėjama, jog bažnyčią galėjo pastatyti Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Bažnyčios puošnumu rūpinosi didikai Sapiegos, o vargonai seniau vadinti Lietuvos vargonų karaliais. Miestelyje labai gražiai ir simboliškai tarp trijų ąžuolų įkomponuotas Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio paminklas tarsi parodo lietuvių tautos tvirtumą ir tęstinumą.
 |
| Zapyškio prieplauka |
 |
| Senoji Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia |
 |
| Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio paminklas |
Ant Altoniškių piliakalnio senovėje buvo kūrenama amžinoji ugnis ir deginamos aukos jaunikių globėjai deivei Altonai. Kalno viršūnėje augąs ąžuolas, po kuriuo rinkdavęsi apylinkių jaunikiai prašyti dievaitę savo nuotakos. Ir dabar prie aukuro radome paliktą kažikieno vainikėlį... ;)
 |
| Už nugarų - ąžuolas, po kuriuo rinkdavęsi apylinkių jaunikiai prašyti dievaitę savo nuotakos. |
Visai šalia – Jadagonių piliakalnis, jau kur kas sunkiau užkopti, teko pasistengti. Čia sutikom Kauno raj. savivaldybės automobilį – matyt, kažkam vistik rūpi...
Dar už kelių kilometrų – Šėtijų piliakalnis, bene už privataus namo kiemo, bet neįžengiamuose brūzgynuose. Pavaikščiojom papėdėje, padūsavom, ir grįžom keliauti toliau. Beje, iš kitos jo pusės – Piliakalnio gatvė, bet priėjimo tikslo link irgi nėra, bent jau su mergytėmis... Mikytų piliakalnis – kaip ant delno, pasipuošęs mažyte lauko akmenų kukštera, neužtrukom rasti ir užkopti. Gražu.
 |
| S. Mikytų piliakalnis |
Miestelyje mums pasitiko kėdėje bepūpsantis stooooras pliušinis meškinas su kaklairaiščiu. Anapus Nemuno – Vilkija, persikelti galima keltu. Dar tolyn asfaltuotu keliu – Žemoji Panemunė. Jos bažnyčia minima nuo 1732 metų, čia kadais stūksojo kryžiuočių pilis, mokytojavo mūsų kalbos tėvas Jonas Jablonskis, lankėsi Adomas Mickevičius. Bažnytėlė kukli, seniai nemačiusi remonto, daug namų užkaltais ar išdaužytais langais, vargani dvaro likučiai... Gaila, kad taip. |
| Vasaros nuotaika |
 |
| Anapus Nemuno - Vilkija |
 |
| Žemosios Panemunės bažnyčioje |
O štai Žemosios Panemunės piliakalnis – tikras perlas prie Nemuno. Aukštas, prižiūrimas, pasidabinęs patogiais laipteliais su apžvalgos aikštelėmis – žodžiu, „kataloginis“, dedam pliusą. Pavargom užkopti ir nusileisti, bet tikrai vertėjo.
Kriūkai – mažas miestelis pakeliui, menantis XVI-o amžiaus pabaigą, ilgą laiką buvo vadintas dvarininko Svetošino vardu, deja, dvaro sodybos beveik nelikę. 1936 metais čia buvo įsteigta „Lloydo“ bendrovės upių laivų statykla, vėliau dorės Nemuno žemupio ir Kuršių marių žvejams, botai, garlaivių prieplaukos. Kažkada Kriūkuose buvo gausiausia Lietuvoje marijavitų religinė bendruomenė, deja, pranykusi istorijos verpetuose. |
Kriūkų herbas
|
 |
| Paežerėlių Šv. Angelų Sargų bažnyčia |
Visai čia pat už Kriūkų – Žuklijų piliakalnis. Vietiniai sakė, kad neprieinamas, tikrai tuo įsitikinom... Kitas sustojimas – Ilguva. Tikrai puikiai išlikęs ir soc. reikmėms dabar pritaikytas dvaro kompleksas, jauki bažnytėlė su pusmėnuliais papuoštais kryžiais (kažin, kodėl?). XIX a. čia veikė spirito varykla, malūnas, plytinė, kalkinė. Galima manyti, kad Ilguvos bažnyčia, šventorius ir kapinės yra ant čia buvusio piliakalnio. Nustebino vandens skaitliukas ant kapinaitėse esančio krano, niekur taip neteko matyti. Čia jau šventė Jonines – liejosi muzika, sustatyti pilni vaišių stalai prie pat kelio. |
| Ilguvos bažnyčia |
 |
| Ilguvos dvaras |
Nuo Ilguvos maršrutą teko keisti – nedavė ramybės vis kairėn linkstanti kuro bako rodyklė. Pasirodo, degalinę rasti nelabai ir paprasta – teko užsukti ir į Lukšius, ir į Šakius, taigi, maršrutas pasikeitė iš esmės. Lukšiuose nustebino miestelio aikštė, pilna gan chaotiškai pristatytų paminklų – paminklėlių įvairioms datoms ar iškilioms asmenybėms. O bažnyčia graži, gaila tik, kad kaip ir visur, šiokiadieniais uždaryta.
 |
| Lukšiai |
 |
| Šakių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia pastatyta pagal architekto V. Lansbergio-Žemkalnio projektą |
Šakiuose – degalinė! Pačiu laiku, nes jau darėsi neramu :) Dar čia pamatėm dvi bažnyčias ir nuostabų fontaną su varpeliais mūsiškis dabar atrodo toks varganas... Iki Kidulių gavom daug kelio remonto kilometrų, spėjom ir pailsėti, ir pavalgyti, nepaskubėsi, o jau nuo čia – link Sudargo. Už kelių kilometrų – Kukarskės piliakalnis, manoma, kad čia stovėjo 1295 m. kryžiuočių sudeginta Kimelio pilis. Dedam pliusą.
Visai čia pat – puikūs Grinaičių I ir II piliakalniai, gausu informacijos, lengva užkopti, smagu pasižvalgyti. Kiemuose šalia užtikom slibiną trigalvį, bene iš anų laikų? Sudargas dar vadinamas Lietuvos Šveicarija. Viduramžiais čia buvo vienas stipriausių krašto gynybos centrų kariaujant su teutonais, stovėjo žemaičių Sudargo pilis, kurią 1317 m. birželio 24 d. sudegino kryžiuočiai.
 |
| Sudargo herbas primena šlovingą miestelio praeitį |
 |
| Ant Žydkapio Grinaičiuose |
 |
| Balnakalnis |
 |
| Sudargo šv. Jono krikštytojo bažnyčia, susprogdinta 1944m. |
Čia vėl kiek nuklydom, pražiopsoję navigacijos parodymus. Užtat dukros pamatė, kur baigiasi Lietuva, kai atsirėmėm į pasienio ruožo vartus. Tai buvo tolimiausias mūsų kelionės taškas.
 |
| Ramoniškių pasienio kontrolės postas. Čia baigiasi Lietuva |
Sudargo piliakalnių kompleksas – antroji ir nė kiek ne prastesnė Kernavė. Žavi nuostabūs vaizdai, piliakalnių didingumas, reikia tik įsivaizduoti, kaip čia viskas atrodė prieš šimtmečius... Šlaitai geltonai žaliai raudoni nuo kazlėkų, vešlios žolės ir žemuogių, tikra trispalvė.
 |
| Naujoji Sudargo bažnyčia. Jei ne kryžius, pagalvotum, kad kooperatyvo parduotuvė |
 |
| Vorpilio grožis, būtinai reikia pamatyti... |
 |
| Šeima ant Pilaitės piliakalnio |
 |
| Paminklas Sudargo apylinkių kaimams |
 |
Bevardis piliakalnis
|
Beje, šalia Burgaičių plyti bene didžiausios Lietuvoje riešutmedžių plantacijos. Labai dairėmės, bet nepamatėm. Grįždami pro Kidulius, dvaro apžiūrėti nestojom – matėm, žinom, todėl užsukom prie bažnytėlės.  |
| Kaimelio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (Kiduliai) |
Kukli, daili, žmonės kaip tik traukė į pamaldas. Toliau baisiu žvyrkeliu – turtingo istorija Maštaičių piliakalnio link, bet radom lengvai. Maštaičių pilis buvo labai didelė ir galinga, pilį su Nemunu jungė platus kanalas. Prie pat pilies iš Nemuno atplaukdavo laivai, čia buvo gerai įrengta prieplauka. Tokių piliakalnių Lietuvoje reta, o gal ir visai nėra. O Nemuno vagoje ties šia vieta kadais stovėjo Skirsnemunės piliakalnis, kurio liekanas galutinai nuplovė 1946 m. potvynis.
Gelgaudiškyje pasigėrėjome dvaro sodyba, užsukom prie bažnyčios, kurioje palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis 1911 m. buvo išrinktas marijonų kongregacijos generolu.
Plokščiai – dar vienas atrastas stebuklas. Išpuoštas medinėmis skulptūromis, pasivaikščiojimo takais, gėlynais, kaimas išsiskiria Vaiguvos upeliu-gatve. Tai - unikali vieta: vietos gyventojai savo namus pasiekia tik eidami ar važiuodami upelio vaga. Į Vaiguvą suteka keletas šaltinių, todėl vanduo čia visada švarus ir šaltas, o dugnas nusėtas akmenukų. Važiuojamoji upės-gatvės dalis tęsiasi daugiau nei puskilometrį. Dar vienas įdomus paminklas – Šventaduobė su koplytėle ir altoriumi. Beje, senoji Plokščių mokykla 1987 m. perkelta į Rumšiškių muziejų, dabar jos vietoje – atminimo skulptūra. Viskas.
 |
| Plokščių bažnyčia |
 |
| Memorialinis kompleksas „Kančių keliai“ |
 |
Šventaduobė
|
Per 14 valandų nuvažiavom 373 kilometrus, Redos žingsniamatis suskaičiavo 20124 žingsnius, įveikėm 13 piliakalnių. Kažkas kažkur jau degė Joninių laužus, kažkam padėti nukaukė policija, o mes grįžom pavargę, bet pakylėti to, ką patyrėme. Mūsų kolekcijoje – jau 55 piliakalniai. Sustoti nežadame.
