Šiandienos nuotykis – 7 piliakalniai, Lašinių akmuo ir atodanga, Rumšiškių ir Antakalnio pušys, 8 val. ir 94 kilometrai, nuvingiuoti rajono keliukais. Žmonos žingsniamatis nuo ryto suskaičiavo 20253 žingsnius... Ir dar buvo be proto skani arbata ir smagus pasisėdėjimas pas Romą Maisiejūnuose, pilnoje keistų ir nematytų dalykų jo sodyboje. Pirmas sustojimas – Rumšiškių pušis, storiausia Lietuvoje. Radom nesunkiai, tačiau tik nuojautos vedini, nes rodyklių trūksta, ypač, kai miško keliukas prieš akis pasidalija pusiau.
 |
| Aukščiausia Lietuvos pušis |
Medis tikrai įspūdingas, kamieno apimtis 2 metrų aukštyje viršija 5 metrus, kiek žemiau sumažėja iki 4 metrų. Manoma, kad toks kamienas susiformavo dėl dažnų miško paklotės gaisrų ir anksčiau vykdyto intensyvaus sakų rinkimo. Aš pats iš vaikystės dar prisimenu, kai miškuose krūvomis mėtėsi skardiniai indeliai sakams, savo forma primenantys ledų kaušelius...
 |
| Anot Emilijos Marijos, "šitas skruzdėlynas visas apskruzdėliuotas" |
Rumšiškės – miestelis, perkeltas į šią vietą prieš kiek daugiau nei 60 metų, statant Kauno HES. O jo istorija siekia net XIV a., būtent tada jis minimas kryžiuočių kronikose kaip svarbus lietuvių gynybos centras. 1549 m. LDK Žygimantas Augustas Rumšiškes užrašė Barborai Radvilaitei. 1890 m. nemažai iš rėvų iškeltų akmenų buvo panaudota Kauno tvirtovės statybai. Seni žmonės apie pirmosios Rumšiškių bažnyčios statybą pasakoja tokį padavimą: karalius Jogaila su žmona karaliene Jadvyga ir dvasiškių būriu važiavę rogėmis iš Vilniaus pro Rumšiškes į Kauną. Buvo ankstyvas pavasaris. Karalių karieta įlaužė silpną upelio ledą ir grėsė pavojus paskęsti. Jadvyga davusi įžadus: jeigu išsigelbėsianti, tai pastatydinsianti toje vietoje bažnyčią. Išsigelbėti pavyko. Jadvygos nurodymu, Rumšiškių meistrų rankomis ant nedidelės kalvos, ties pavojinga vieta, buvo pastatyta maža medinė bažnytėlė. Upelis buvo pavadintas lenkiškai „Nadzeja“ – Viltis. Būtent Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia yra vienintelis pastatas, menantis senąsias Rumšiškes.
 |
| Rumšiškių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia |
Bažnyčios perkėlimo darbai prasidėjo 1959 m. vasario mėnesį. Keliant pastatą, teko jį išardyti, pervežti ir vėl surinkti. Prieš ardant visi elementai buvo sužymėti. Darbai vyko pavasarinio polaidžio metu, todėl į statų molingą kalną automašina negalėjo užvažiuoti. Teko sukti aplinkiniu keliu ir vietoj 200 ar 250 m sukarti apie 18 km. Ilgi sienojai ir sijos į kalną buvo užtempti arkliu. Pirmojo pasaulinio karo metu bažnyčioje, geležies virbų dėžėje, rasti nežinomo XVII a. kilmingojo palaikai su brangaus metalo vainiku. Jo kaukolė ir kiti kaulai buvo priraišioti prie metalinių virbų ir užlakuoti lako antspaudais. Vėliau palaikai buvo užmiršti. Antrą kartą rasti 1958 m., kai bažnyčia buvo keliama į naująją miestelio vietą. Manoma, kad šie palaikai susiję su 1655-1661 m. carinės Rusijos invazija į Vilnių bei jo apylinkes. Beje, bažnyčios klebonas – Seimo nario P.Gražulio brolis. Girdėjau kalbant, šeimoje bene 7 broliai kunigai ir tik vienas Petras... Tik visa istorija amžiams liko marių dugne... Liko ten ir Rumšiškių piliakalnis, visai netoli, vos už 150 metrų nuo prieplaukos kranto.
 |
| Ten mariose - Rumšiškių piliakalnis... |
Dar užėjom į kapinaites, nusilenkti prie poeto Jono Aisčio kapo. Čia jis kažkada mokėsi, čia ir atgulė amžinojo poilsio...
Važiuodami Dovainonių link, pasukome pasigėrėti senojo Alytaus-Kauno kelio atkarpa, kuri tyliai paskęsta mariose, ir tik saloje perinčių paukščių klegesys trikdo ramybę. Dar pamatėm ir buvusios Kauno radijo gamyklos „bumbulą“ su antena. Vietiniai pasakojo, kad šiame pastate be kampų, atrodo, buvo išbandoma nauja gamyklos produkcija. Vieta graži, teritorija saugoma, matyt, laukia naujų pinigingų šeimininkų, tik jau be radijo aparatų :)
 |
| Senasis plentas I |
 |
| Senasis plentas II |
Sunkiai suradom klaidžių miško takelių paslėptą Dovainonių (Kapitoniškių) piliakalnį, begriūnantį į marias nuo stataus skardžio, žemyn net pažiūrėti baugoka. Kažkas iš lankytojų, gal iš baimės ar laimės, čia paliko ir savo šlepetes :)
 |
| Beieškant Dovainonių piliakalnio |
 |
| Radom!!! |
 |
| Ir užlipom! - Dovainonių piliakalnis |
 |
| Keliuku atgal |
Užtat Mergakalnį, apipintą legendų, radom lengvai. Pasakojama, kad žiloje senovėje šioje vietoje nuo skardžio buvo metamos į maišus sukištos laisvo elgesio moterys. Kita legenda teigia, kad viduramžiais kryžiuočiai vijosi viena kunigaikštytę ir ji, nenorėdama patekti nelaisvėn, su visa karieta nuvažiavo nuo kalno į Nemuną ir nukritusi nuo skardžio žuvo. Dar viena legenda mena, kad čia nuo skardžio nulėkusi turtingo pono dukra, kuriai tėvas uždraudė mylėti neturtingą arklininką. Sakoma, jog ir šiandien, kai būna pilnatis ir Nemune atsiranda mėnulio takas, žmonės mato plaukus šukuojančią ir dainuojančią merginą. Mergakalnis – tai aukščiausia atodanga, esanti prie Kauno marių, čia prieš akis atsiveria Paukščių sala. Sako, sovietiniais laikais ten bandė apsigyventi kažkoks atsiskyrėlis, bet valdžia lengvai surado jam naujus namus :)
Toliau – jau žinomais takais, Lašinių piliakalnio link. Anot legendos, šaltą žiemą per užšalusį Nemuną ties šia vieta ėjęs žmogelis ir įlūžęs, tik spėjęs ant eketės krašto kaip inkarą užmesti su savim neštą skilandį ir užsikabinti lašinių paltimi. Skilandis nuslydęs į vandenį, o laikydamasis lašinių palties žmogus išsiropštęs iš vandens. Taip lašiniai išgelbėjo gyvybę ir davė vardą gyvenvietei. Piliakalnis taip pat pavadintas Lašinių vardu, nors nuo seno dar žinomas ir kaip Napoleono kalnas.
 |
| Vorele per mišką mina pasišiaušusi šeimyna :) |
Spėjama, jog ant šio piliakalnio galėjusi stovėti Roneburgo analuose minima Strėvos pilis, o netoli jos, Nemuno ir Strėvos santakoje, 1348 m. vasario 2 d. įvykęs Strėvos mūšis, laikomas vienu iš skaudžiausių XIV a. lietuvių karinių pralaimėjimų.
 |
| Lašinių piliakalnis |
Čia pat yra ir didžiausias šiose apylinkėse Lašinių akmuo, ir Lašinių konglomeratų atodanga. Nors ir sunkiai sunkiai, visur užkopėm, visus gamtos stebuklus radom ir pamatėm :)
 |
| Raktažolių pievelė |
 |
| Lašinių akmuo |
 |
| Lašinių konglomeratų atodanga. Laiptai baigiasi pusiaukelėj... |
Šalia keliuko į Maisiejūnus stūkso paminklas I-ojo pasaulinio karo aukoms, viename kape – 98 rusų ir tik 2 vokiečių kariai, matyt, vieni puolė, o kiti - gynėsi...
 |
| Tadaravos karių kapai |
Smagu čia Maisiejūnuose pas Romą, atsigaivinom, užkandom, Romas pagelbėjo ir ant abiejų Maisiejūnų piliakalnių šeimos nuotraukas padaryti. Smagu.
Žmonės pasakoja, kad ant Maisiejūnų ir Lašinių piliakalnių gyvenę milžinai kurie vienas kitą sveikindavo. Apie milžinų likimą daugiau nėra žinoma, bet jiems pritaikytas kirvis, gulintis piliakalnio papėdėje, kelia klausimą, kur jie buvo, kai Strėvos mūšyje Lietuviai susikovė su kryžiuočiais?
 |
| Tarp Maisiejūnų piliakalnių |
Mūšyje petys į petį kovojo Algirdas ir Kęstutis, deja, lietuviai pralaimėjo, mūšio metu žuvo du Gedimino sūnūs – Mantvydas ir Narimantas. Kiekvienais metais per rudens lygiadienį šioje vietoje vyksta baltų sąšaukos šventė. Ji pritraukia nemažai pagonybės kultūrai neabejingų žmonių, teko ir mums kartą dalyvauti. Šį kart aptikom tik krūvelę vinių – kaip visada, švęsti švenčiam, o susitvarkyti pamirštam. Bandėm rinkti, bet kur tau...
 |
| Maisiejūnai I |
 |
| Maisiejūnai II |
Bene sunkiausiai šiandien ieškojom Burčiakų piliakalnio. Nuorodų ar lentelių nėra, informacija apie jo vietą irgi labiau nei miglota, tik brūzgynai. Ką padarysi, bet juk 2017-ieji Lietuvoje paskelbti piliakalnių metais. Čia jau net ne akmenukas į paminklosaugininkų daržą, o visas Lašinių akmuo tiktų... Matyt, iš aukštų ponų šviesių kabinetų jis matosi, tik ne mums... Galvokim, kad suradom :)
 |
| Ten Burčiakai? Gal... |
Bijautonių piliakalnį irgi suradom tik vietinių padedami, nei kelio, nei takelio. Bet jį žymintis stulpas yra, bent jau tiek. Piliakalnis ant aukšto Strėvos kranto, šalimais dar teka upelis gražiu Moteros vardu.
 |
| Bijautonių piliakalnis |
Manėm, kad kelionę baigsim prie Antakalnio pušies ramiose šio kaimo kapinaitėse, bet užsukom ir dešimtkamienės liepos aplankyti. Tiesa, kamienų belikę tik aštuoni, kitus pasiglemžė laikas, o gal ir žmogus...
 |
| Antakalnio pušis |
 |
| Liepukės tarp liepų |
Ir jau visai visai prieš namus, Kaišiadoryse, sustojom prie kryžiaus kunigui Andriui Juknevičiui, šioje vietoje nužudytam 1941 metais, karo pradžioje. Šimtus kartų pravažiavę šia gatve, iki šiandienos nežinojom, ką mena vienišas kryžius.
 |
| Kryžius kun. Andriui Juknevičiui |
Tokia diena. Per 4 išvykas jau aplankėm 27 piliakalnius. Visa šeima – kartu. Kartais su pabambėjimu ar nuovargio ašara akies kamputyje, bet – kartu... Visą mūsų šeimos piliakalnių kolekciją galite pamatyti - http://public.fotki.com/labutuk/brazi-eimos-piliaka/
Tęsinys neišvengiamai BUS!
