60 puodelių kavos. X istorija. Birštonas

Išvažiuojam iš Kaišiadorių, kai diena jau gerokai įsibėgėjusi - tokia pilkšvai švelni, be saulės, bet kažkaip rami - tokia, kai niekas neskuba ir net vėjas atrodo pavargęs nuo lėkimo. Už langų slysta beveik mintinai pažįstami laukai, nuspalvinti dusliomis rudens spalvomis. Kelias į Birštoną - lyg trumpas pabėgimas nuo visko, kas per garsiai, per greitai, per daug…

Birštonas – tarsi švelnus atokvėpis gyvenimo skubėjime. Čia laikas sulėtėja, o kasdienybė įgauna švelnesnius tonus. Nemunas apkabina miestą tylia meile, o orą pripildo pušynų kvapas ir ramybės jausmas.

Sustojam B. Sruogos g., išlipam iš automobilio, giliai giliai įkvepiam ir, rodos, abu vienu sykiu pajuntam, kokia prabanga nūnai yra žemiškas paprastumas... “Spiralė” – taip vadinasi smulkiais akmenukais nubarstytas savotiškas labirintas visai prie šaligatvio, prie kurio ir paliekam visas blogas mintis – tiesiog besimėgaudami einam ratu. Ir taip smagu, taip gera – visas džiaugsmas tiesiog buvime, kuris slypi tarp žodžių, tarp tylos, tarp tų mažų judesių, kurie per metų metus tampa bendros kalbos dalimi…

Lėtai vaikštome Birštono takais, tarsi bijodami išbaidyti tą ramybę, kuri alsuoja iš kiekvieno kampelio. Pastoviniuojam prie skulptūrų – tiesiog smagu stebėti laike sustingusius jų pasakojimus apie žmones, gamtą, istoriją. Savivaldybės administracijos sienoje – atminimo lenta miesto garbės piliečiui Antanui Serafinui Zenkevičiui, net septyniolika kadencijų iš eilės tvirta vyriška ranka vadovavusiam Birštonui. Sako, būtent jo dėka buvo išsaugotas gydomojo kurorto statusas, o sanatorijos išgelbėtos nuo išdraskymo ir privatizavimo bangos. 2017- aisiais jo garbei pavadinta Nemuno krantinė Birštone.

Už akmeninės tvoros tyloje paskendusios senosios Birštono kapinaitės saugo senąsias kurorto gyventojų istorijas. Akį patraukia kiek aukščiau tako stovintis puošnus ketaus paminklas. Čia – kunigo Rubšos kapas. Caro valdžiai uždarius karmelitų vienuolyną Vilniuje, 1899 - aisiais į Birštoną klebonauti atvykęs karmelitų vienuolis kunigas Albertas Rubša ėmė uoliai rūpintis dabartinės mūrinės bažnyčios statyba, deja, jos konsekravimo nesulaukė, miręs 1904 - aisiais… Visai greta – ir kunigo Kazimiero Meškėno kapas, 13 metų tarnavusio klebono pareigose Birštono parapijoje. Raudono granito paminklas -provizoriui Antanui Jodviršiui, kas žino, - gal buvusiam miestelio vaistininkui… Juodo granito paminklas dydžiu išsiskiriančioje kapavietėje žymi lenkės Felicijos Machwitz poilsio vietą. Pasak senųjų miesto gyventojų, lenkė F. Machwitz labai mylėjo Birštoną, apmokėjo kapinių tvoros įrengimą, prisidėjo lėšomis prie bažnyčios statybos ir labai troško būti čia palaidota.

O šalia kapinaičių – vienišas kapas, tragiška nelaimingos meilės istorija… Tiesa, atrodo, tokia – 1911-aisiais Birštone poilsiavęs lenkų kilmės vokiečių karininkas Antonie Schymanskis karštai įsimylėjo Kurhauze dirbusią lietuvaitę Marytę ir jai pasipiršo. Tik kad Marytės nepėsčios būta - ji ne tik atsisakė ištekėti, bet ir išdavė karininką su kitu… Nelaimingos meilės sugniuždytas, Antonie nusišovė… Pasakojama, kad tragedijos sukrėsta lietuvaitė palaidojo karininką A.Schymanski, kaip savižudį, už Birštono kapinių tvoros ir net pastatė jam paminklą.

Birštonas alsuoja ramybe, - tokia, kokia būna tik rudenį, kai laikas ima skubėti tyliau. Upė teka lėtai - kaip mintis, kurios nenori paleisti. Oras kvepia drėgnais lapais ir vandeniu. Saulė - dar šilta, bet jau praradusi vasaros drąsą, sklendžia žemai, glosto Nemuną, kurio paviršiumi plaukia pilkšvi debesų atspindžiai, lyg pavargusios mūsų dienos… Stabtelim. Nei skubam, nei kažko laukiam, tiesiog žiūrim, kaip šviesa slenka per vandenį, kaip plaukia lapai, kaip diena tyliai brenda į vakarą…

Senos valtys, metų metus dūlėjusios krantinės gale, kur Nemunas daro didingą kilpą, gal jau išplaukė savo dangaus upe – jų nebėra… Dažnai jas prisimindavau, net suspaudžia viduj… O Vytauto kalnas – toks pat, saugo tą pačią tylą, tą patį žvilgsnį į tolius. Šįsyk nelipam, nors žingsnius į viršų visuomet priimu giliai širdin, tarsi mažą ritualą... Man tai – lyg sustojęs laikas. Lipi, ir tarsi būtum trumpam išėjęs iš kasdienybės, iš triukšmo, iš visko, kas laikina.

Kurhauzas - tai vieta, kurioje susilieja istorija, ramybė ir malonus nūdienos komfortas. Už durų paliekam surimtėjusį rudens vėją ir lengvą gatvės šurmulį. Šiluma apgaubia nuo pat slenksčio: švelnus medinių grindų girgždesys ir pro didelius langus sklindanti tyli šviesa sukuria jausmą, lyg būtume kitame pasaulyje - ramiame ir saugiame. Einame peno sielai - džiaugtis Irenos Cirtautienės paroda “Dualumas”. Linijų ir formų elegancija, nebyliai juoda ir subtiliai balta spalvos, formos ir kūrėjos vaizduotės laisvė – lyg tylus kvietimas pačiam kurti savo pasaką… O kita kurhauzo pusė taip pat elegantiškai kvepia kava… 😉

Laukimas trumpas lyg akimirka. Mažuose puodeliuose, rodos, susitelkia visa diena: šviesa, kvapai, žingsniai, lapai, begalė minčių ir potyrių. Ir kai pirmas gurkšnis sušildo, abu nusišypsom - tyliai ir paprastai. O gal taip šypsosi visi žmonės, kuriems gera būti čia ir dabar. Kartu. Čia ne tik vieta gerti kavą - tai laiko sustojimas, subtilus ritualas: tyliai sėdėti, stebėti, klausytis ir jausti, kad pasaulis truputį sulėtėja… Šiltas puodelis rankose tampa viso pasaulio centru 😊 Mažyčiais šaukšteliais mėgaujamės ledais ir creme brule klasika. Du desertai - tarsi mažos, į akimirkos delnus telpančios laimės formos 😊 Ir kai pagaliau šaukšteliai sugula prie tuščių puodelių, abu suprantam - kartais visko pasakyti nereikia. Užtenka pasidalinti desertu. Gal tas nenusakomas gerumas kyla iš to, kad abu žinom: tai trumpa, bet pilna akimirka, kai nereikia įrodinėti artumo - jis tiesiog yra…

Kvėpuojam laiku, kuris neskuba, o leidžia būti. Juk visai nereikia kalbėti, jog suprastum, jog šalia einantis žmogus - ne triukšmas, ne fonas, o dalis tavo tylos ir minčių… Sutartinai pastumiam Birštono sakralinio muziejaus duris ir… - vau!!! Gyvenimas padovanoja akimirkas, kurių nesuplanuosi - jos tiesiog nutinka 😊 Iš pradžių net nepatikim: akys sužiba, o šypsenos ir juokas išsiveržia savaime – mus pasitinka Roma Zajančkauskienė, geroji sakralinio muziejaus dvasia, stiprybė ir ramybė. Rodos, esam pažįstami visą šimtą metų, o susitikimo džiaugsmas ir artumas tik stipryn... Tas pats šviesus žvilgsnis, tas pats nuoširdus juokas, kuris, regis, priverčia ir tave pasitempti, ir pasijusti kažkaip lyg namuose. Žodžiai liejasi natūraliai - ne iš mandagumo, o iš širdies, kuri prisimena šilumą, pažintį, bendrą laiką... Ir kai po neilgo pokalbio atsisveikinam, lieka toks jausmas, lyg būtume prisilietę prie kažko gero, švaraus, lyg būtume trumpam sugrįžę į laiką, kai žmonės buvo paprastesni, o šypsenos – nuoširdesnės...

Užveriam duris. Birštonas apsigaubia minkšta dulksna, gatvės jau blizga nuo lietaus, o po medžiais lėtai gulasi pavieniai gelsvi lapai - lyg tylūs rudens pasisveikinimai… Lietuje miestas atrodo ne liūdnas, o susimąstęs. Jis primena, kad grožis gali būti ne tik saulėje, kartais jis slepiasi po pilku vandens šydu. Juk lietus – tik dar viena ramybės forma...

Kaišiadorys pasitinka mus jau susisukę į vakaro paklotą. Rodos, abu jaučiame tą keistą ramybę, kuri užplūsta tik po gražios kelionės - kai atrodo, kad niekur nebuvai, bet kartu kažkur širdy vis dėlto nuėjai toliau…

Dėkojame mūsų kelionių draugams:

Respinas - reklaminė spauda

Leidybos įmonė „Kriventa“

Laikas sustojo Anykščiuose

Rytas kvepėjo belaukiama laisve. Nieko nebuvom suplanavę, bet būtent tame kartais telpa visas žavesys. Viskas prasidėjo nuo paprasto klausimo prie pusryčių stalo: „O gal šiandien – Anykščiai?“ Per pusvalandį gimė maršrutas – lyg spontaniškas pažadas pabėgti nuo kasdienybės. Greitai susirinkom būtiniausiaus daiktus, dar greičiau – nuotaiką, o dukros net juokėsi, kad pagaliau, bent kartelį, keliausim be guminių batų – gal todėl ši kelionė buvo kitokia, lengva ir šiek tiek pasakiška.

Pirmąsyk sustojom Vidiškiuose – yra toks miestelis Ukmergės rajone, prieš pat nusukimą į Anykščius. Anąsyk akies krašteliu pastebėjom viliojančią reklamą “Pilstomi ledai”, tai šiandien tiesiog negalėjome nepasmaguriauti 😊

Vos už Kavarsko, kur Šventoji ilga sidabro juosta vingiuoja per Anykščių kraštą, 1962-aisiais iškilo žmogaus rankų kūrinys — Kavarsko užtvanka. Čia veikia ketvirtoji pagal instaliuotą galią hidroelektrinė Lietuvoje (po Kauno, Balskų ir Antalieptės jėgainių), tyliai sukanti energiją iš upės srovių. Vėjo nugairintas atitvaras neleido arčiau, bet ir iš tolėliau pajutom vandens galybę.

Prie kelio rymantys Ažuožeriai – rašytojo A. Vienuolio tėviškė, deja, gimtoji sodyba neišliko, jos vietą težymi gyvatvorė ir stogastulpis. Ieškantiems kažkokios istorijos ar grožio neverta ir gaišti.

Pasukom ieškot Puntuko giminių 😊 Akmuo, vadinamas Puntuko broliu, pūpso Pašventupio šile, maždaug pusiaukelėje tarp Ažuožerių ir Anykščių. Riedulys yra gerokai mažesnis už Puntuką ir visai kitos kilmės, taigi, - nelabai ir brolis 😊 Pasakojama, kad senovėje prie Puntuko brolio buvusi lietuvių šventykla, o ir legendų pynė apie akmenį – visai nemenka…

Kol sukiojomės, Reda pleveno Lietuvos didžiojo kelių atlaso puslapiais ir kaip mat aptiko, kad iki Palatavio piliakalnio – tik mažas lankstas, ne ką tesugaišim. Istorikai spėja, kad prie kelio Anykščiai – Troškūnai stūksantis gražuolis piliakalnis yra būtent ta vieta, kurioje 1253 metais galėjo būti karūnuotas vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas. Iš tiesų, - vertėjo užsukti – užkopus kadaise puikiai atrodžiusiais laiptais, atsivėrė įstabaus grožio eglių puošiami samanoti šlaitai. Pasidairėm, įsiamžinom ir, linksmai pasišūkaudami, prisirinkom pilnas rieškučias sveikut sveikutėlių grybų 😊

Anykščiai mus pasitiko lyg iš pasakos – ramūs, žaliuojantys ir kvepiantys istorija… Neatsispyrėme pagundai pasivažinėti siauruku ir tarsi grįžome į kitą laiką – mažas, beveik žaislinis vagonėlis, mediniai suolai, tikras komposteris, lėti posūkiai ir švilpuko aidas, rodos, priminė, kaip gera neskubėti ir mėgautis.

Akys vis krypo į bažnyčią – nepaprasto grožio, stulbinančio aukščio, kurios bokštai, beje, aukščiausi Lietuvoje, rodos, siekia dangų. Įžengus vidun, apgaubė šviesos ir tylos derinys – lyg ore tvyrotų senų maldų aidas… Keistas, gal net nepaaiškinamas jausmas, kai žiūrėdamas į bažnyčią, supranti, koks trapus, bet kartu ir kilnus yra žmogaus troškimas kilti aukštyn…

Susimąsčiau – kur slypi Anykščių romantika? Gal - upės kalbėjime, kai Šventoji, lyg žaisdama, gaudo fontanų svaigulį…? O gal – seno parko takuose, kur rymo medžių šešėliai, saugodami supynių kasas...? O gal – tose siaurose akmenimis grįstose gatvelėse, kurios toldamos nutyla, tarsi norėtų pasilikti savo paslaptis…? Romantika čia ir paminkluose, liudijančiuose miesto atmintį, ir žmonėse, kurie šypsosi ne dėl kažkokios priežasties, o todėl, kad Anykščiuose taip gera būti… Ir mes būtinai būtinai čia sugrįšime – išgerti savo puodelį kavos, bet tai bus jau visai kita istorija… 😉

Šeimyniškėlių piliakalnis, regis, paniro į gilią senovę – ten, kur kadaise pleveno dūmai nuo medinės pilies ir aidėjo kovos ragai, šiandien tvyrojo rimtis ir gamtos didybė, tarsi milžiniška kalva saugotų ne tik istoriją, bet ir pačią mūsų dvasią - juk prieš šimtmečius čia stovėjo pati didžiausia pilis Rytų Lietuvoje, gynusi šiaurinį mūsų valstybės pasienį. Kai vėjas paliesdavo veidą, rodos, galėjom pajusti tą patį oro dvelksmą, kuriuo kvėpavo senieji kariai – stiprų ir kupiną laisvės. Aplink viskas atrodė amžina: žaluma, dangaus skliautas virš galvos ir net medinis pilies statinys už nugaros… Deja, išbandyti visas čia siūlomas pramogas būtų užtrukę tikrai per ilgai… ☹

Liudiškių kalvą senieji anykštėnai vadino smėliakalniais ar net Anykščių „Sachara”, nes buvusi plika, pustoma vėjo, visai be jokio medžio. Šį kalną itin mėgo rašytojas Antanas Vienuolis, grožėdavęsis plačiai atsiveriančiomis Anykščių apylinkėmis, jis čia vėliau ir parinko vietą Jono Biliūno kapui. Kadaise parašytos stebuklinės pasakos “Laimės žiburio” prasmė virto akmeniniu rašytojo paminklu, sujungusiu visų mūsų godas apie laimę… Beveik kartu kopę tokie pat laimės ieškotojai, kaip ir mes, net suskaičiavo akmeninius laiptelius, sakė, - “iki Laimės žiburio - lygiai aštuoniasdešimt septyni”…

Jei ne pušynai, Liudiškių piliakalnis, regis, žvelgtų į Anykščius iš aukštybių – lyg amžinas sargybinis, virš Šventosios vingių matęs tūkstančius saulėtekių… Sakoma, kad čia kadaise būta gynybinės pilies, bet šiandieną piliakalnis labiau priminė vietą, kur istorija ilsisi gamtos glėbyje. Užstriksėjom laipteliais, atsikvėpėm miško kvapų ir – tolyn… Bet Jūs nuvažiuokit pažiūrėt - čia tokia vieta, kur ilsisi akys ir mintys…

Tik per tvorą pasidairę į tyloje snaudžiantį "Labi parką", netrukus jau išmetėm inkarą prie Puntuko, o žmonių čia – kaip per atlaidus Pivašiūnuose, net įsiamžinti prie akmens teko palūkėti eilėje 😊 Puntuko akmuo - antrasis pagal dydį riedulys Lietuvoje, nors iki ano amžiaus vidurio, kol nebuvo atrastas Barstyčių akmuo, buvo laikomas didžiausiu. 1943-aisiais, 10-ųjų skrydžio metinių proga, skulptorius B. Pundzius per pusę metų riedulyje iškalė lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefus bei jų testamento žodžius lietuvių tautai, kad liktų amžiams. Prisiminimui sukrapščiau saujelę žemių, o šeimos archyvui liks graži dukrų nuotrauka.

O kiek tolėliau į kalną – medžių lajų takas. Esu tikras žemės paukštis, bet šįsyk tiesiog negalėjau sau leisti bijoti aukščio, ir metaliniu tiltu žengėm visa šeima. Na, baimės nejutau, nebuvo kada apie ją galvoti – mėgavausi medžių artumu, o  neskubus ėjimas greta viršūnių kažkuo priminė kadrus iš “Juros periodo parko” 😊 Smagu, įdomu, užburia, tiesa, - kol nepradedi leistis žemyn… O dukros su Reda dar užsikabarojo į apžvalgos bokštą, iki pačios viršūnės, ir kad šūkavo iš smagumo: “- Tėti, tėti!!!…” 😊 Lyg būtų ko triukšmaut 😊

Beliko menki kelionės trupiniai. Kelias akimirkas sugaišom pamatyti varganą Šlavėnų dvaro, kuriame 1930-aisiais lankėsi ir prezidentas A. Smetona, būtį, kiek daugiau gyvasties dar suradom Pavirinčių dvaro sienose, o Kurkliuose tesustojom prie sinagogos ir bažnytėlės. Lankėmės ten ir anksčiau, vaikščiojom, tai šįsyk taupėm laiką ir apie tai nė nerašau, pasimėgaukite nuotraukomis 😊 Pamatyti Trainių dvaro fragmentus nuėjau vienas. Prieš  daugiau nei šimtą metų tuomet kažkokiam Užpolevičiui priklaususiame dvaro pastate buvo įkurta Rakaučiznos pradinė mokykla, o dar prieš trejetą metų tarp šių sienų virė gyvenimas, aidėjo balsai ir vaikų juokas. Deja, nūnai čia - tik skurdžios buities pėdsakai, liūdnas ir tylus senojo kaimo atsisveikinimas...

Štai toks smagus, kupinas atradimų ir prasmingas buvo Šeimos šeštadienis – devynios valandos kelyje, bet be guminių batų 😊 Ačiū, kad mus skaitote ir vertinate, mes dar tikrai važiuosim ir rašysim... 😉

Mūsų kelionių bičiuliai

Respinas - reklaminė spauda

Leidybos įmonė „Kriventa“