Ekspedicija prie Limšiaus

Keisti dalykai Marijos žemėje – piliakalnis lyg ir yra, žemėlapiuose pažymėtas, ir kultūros vertybių registro numerį (48661) jau turi, o štai sąvaduose jis visai neegzistuoja, jokio aprašymo ir duomenų nėra. Matyt, tos “popierinės” piliakalnių registravimo procedūros iš tiesų ilgos ir labai sudėtingos, reikalai užtrunka ir nejuda taip, kaip mums norėtųsi. Va, visai visai neseniai, lapkričio 6-ąją, kultūros paveldo departamento specialistai surengė išvažiuojamąjį posėdį, “dėl tikslingumo rengti nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto projektą dėl apsaugos suteikimo” Palimšio II-jam ir Palimšio III-jam piliakalniui. Lauksim, žiūrėk, po metų ar kelių gal ir mes turėsim savo piliakalnių kompleksą kaip Kernavėj ar Sudarge.

Fotografas, dizaineris, istorijos žinovas ir tikras piliakalnių medžiotojas Gytis Juodėnas  Palimšių piliakalnius ir žmonių veiklos pėdsakus ant jų aptiko dar pernai rugsėjį. Trys Palimšio piliakalniai lyg geri kaimynai įsikūrę Limšiaus upelio šlaituose. Vasarą net keliskart stojau Palimšio miške prie kelio į Kruonį esančioj miško aikštelėj, bet lysti giliau į mišką vis atbaidydavo žalia tankmės siena, o miškavežių paliktos gilios provėžos priminė siaurus aklinai užpildytus baseinus. Bet mes išlaukėm, kol lapai nugulė margaspalviu miško kilimu, o vanduo provėžose virto murzinais rudens debesimis 😊

Gerai žinomas piliakalnių guru Leonas Litvinavičius (aplankęs visus Lietuvos piliakalnius !!!), su kuriuo Reda kartais konsultuojasi, o mes po tekstais laukiam ir sulaukiam jo “patiktukų”, pirmasis ir parašė Redai trijų Limšiaus upelio sargų koordinates. Dėkojame 😊

Palikę mazdukę rudens nuterliotoj miško aikštelėj, tipenam mišku šalia provėžų – samanose kojos jaučia tvirtesnį pagrindą. Eiti tiesiog azimutu būtų gerokai arčiau, tačiau miško kirtimo plynę apgobusi aukšta, bene juosmenį siekianti žolė permerkta darganos, iškart sušlaptume.

Pagaliau nusišypso sėkmė - įžvelgiu stirnų paliktą brydę, ir vos matomu siauručiu takeliu tiesiai per kirtimą ateinam prie toliausiai nuo kelio esančio Palimšio III piliakalnio. Šlaitai baisiai statūs, jei pasiristum, kaulelių niekas atgal nė nesudėliotų 😊 Vistik Reda suranda kiek lėkštesnę vietą nusileisti visai prie Limšiaus ir pamatyti piliakalnį iš apačios, visu ūgiu. Sako, - tikras puikuolis, net galvą reikia atlošt, kad visą pamatyt. Na, pažiūrėkit nuotraukas ir Jūs 😊

Vos įžiūrimu, gal turistų, gal stirnų, o gal piliakalnių žinovų iš Vilniaus šlaito viršuje pramintu takeliu, veik nepaleisdami iš akių apačioj ulmančio Limšiaus, nužirgliojam kelis šimtus metrų žemyn prieš srovę, ir prieš akis atsiveria Palimšiaus II-asis piliakalnis. 

Tenka įveikti geroką griovį, nusileisti ir vėl pakilti pajuodusiais šlapiais lapais storai nuklotu šlaitu. Kabinamės už liaunų lazdynų, tiesiam vienas kitam rankas, stenam ir pūkščiam, bet mums pagaliau pavyksta! Pats smailiausias plačios pusapvalės aikštelės snapas link Limšiaus verste užverstas medžiais, nė nosies neįkišt, tai įsiamžinti sustojam kiek šviesesnėj vietoj toliau nuo krašto. Šlaitai - tokie pat grėsmingai statūs, piliakalnio trikampis aiškiai išsiskiria reljefe ir lengvai matomas.

Palengva judam toliau, vis pamesdami takelį ir vėl sugrįždami į jį. Nelengva, jaučiu, kaip nugara jau sruvena prakaitas, o žingsniai darosi vis sunkesni. Už nedidelės griovos stūkso paskutinis iš gražiosios trijulės - Palimšio I-asis piliakalnis, bene pats šviesiausias, tokiais pat beveik statmenais šlaitais tiesiai į Limšių. Net galėčiau rašyti - “neįveikiamais šlaitais”, bet piliakalnio aikštelėj bebrų palikti nugraužti kelmai ir iki žemės juodumo žemyn nukerėploti takai sako ką kita 😊 Miško darbininkai nemiega, nors Limšiaus vingyje užtvankos nematyt, gal kur tolėliau.

Į aikštelę prie automobilio grįžtam kitu kirtimo plynės šonu. Einam tiesiog į garsą, klausydami plentu zyziančių automobilių, ir visai nereikia stebėti orientyrų telefono ekrane.

Štai tokia šauni, tik žemėlapiuose lengvai prieinama ir įveikiama Palimšio trijulė, pirmąjį nuo trečiojo teskiria vos penki šimtai žingsnių. Mes netikėtai užtrukom gerokai ilgiau ir nuėjom daug daugiau, nei tikėjomės. Bet vertėjo. Gal kada nors sugrįšim ir pramintu patogiu taku nueisim pabūti prie tų stačių šlaitų, jau pažymėtų piliakalnių ženklais, o istorikai bent apytiksliai įvardins, prieš kiek šimtmečių Palimšio miške aidėjo protėvių medžioklės ragas… Gal - kada nors…

Sėdęs rašyt įspūdžių, ant stalo pasidėjau mėgstamiausio mineralinio vandens butelį. Tostas ant etiketės pasirodė labiau nei tinkamas - “Už trijulę” 😊 Va, ir netikėk atsitiktinumais 😊

Dėkojame mus skaitantiems. Mes būtinai susitiksime kelyje 😉

2024-11-09

 

Apie tylą

Paskutinės spalio dienos dar palepina retais saulės šyptelėjimais, o mes gaudom tokią kiekvieną šviesesnę dieną dar nelankytų piliakalnių ieškojimui.

Laikas Vilniaus link neprailgsta, ir už gero pusvalandžio nuo Eišiškių plento jau sukam paprastu siauručiu keliuku, nieko nesiskiriančiu nuo tūkstančių tokių pat panašių kažkur Dzūkijos miškuose.  Šaknys lengvai pakilnoja, o kartais ir smagiau krestelna automobilį, stogą nubraukia pasvirus lazdyno šaka – tokia jau ta Juodšilių gatvė, tikrai ne prospektas 😊 Dar keisčiau, kad net siauresni miško keliukai pažaboti atitvarų, nebyliai primenančių, kad nuosavybę reikia gerbti. 

Radę kiek platesnę vietą sustoti, keičiam avalynę ir miško kvartalus skiriančia juosta pasikalbėdami pėdinam navigacijos ekrane šviečiančio piliakalnio taško kryptimi. Pamažu artėja. Pagaliau, už dar vienos kalvelės, kairėje prieš akis iškyla nemenka spygliuočiais medžiais apaugusi kalva, rodos, besidriekianti iš šiaurės rytų į pietvakarius. Šlaitai statūs, bene kelių dešimčių metrų, gal tik pietinis, kuriuo užkopiame, - menkesnis ir nuolaidesnis. Nors piliakalnio kontūrai slepiasi po žaliu samanų kilimu ir medžių išvartomis, akylas ir patyręs piliakalnių tyrinėtojas lengvai įžiūrėtų ir išskirtų kalvos terasas kiek žemiau aikštelės ir itin gilų griovį šiaurinėj pusėj, kuris pavasarį tikriausiai virsta nemenku upeliūkščiu. Mes dar ne tokie asai, bet bandom, mojuodami rankom, rodom vieni kitiems. Kažkiek sekasi 😊 Taigi, dar viena įveikta viršūnė – Aukštųjų Panerių piliakalnis.

Vos pasimėgavę asfaltu, stojam prie sporto aikštyno ir smagiai, lyg parko taku, traukiam prie piliakalnio. Nesudėlioju sakinio, kad nesikartočiau, bet čia viskas susiję su Užusieniu – ir gatvė, ir stadionas, ir piliakalniai...  O senosios Užusienio gyvenvietės, kurią po savo sparnu priglaudė augantis Vilnius, istorija siekia dar XVI amžių. Taigi, nueiti ant Užusienio I-jo – visai lengvas pasivaikščiojimas, o kad nepaklystumėt, į žemę sukaltos informacinės lentėlės su grasinimais niekaip nežaloti piliakalnio. Bet paklysti niekaip neįmanoma – tako brydė net lapų kilime aiškiai matosi. Šlaitai statūs, nė galo nematyt. Aikštelė plati, gal panaši į netaisyklingą kvadratą ar trapeciją, nelabai suprantu, bet piliakalnį supančias terasas ir griovius įžiūrėti itin paprasta. Laužų dūmai nuo piliakalnio kilo seniai seniai, dar prieš Kristaus erą...

Užeinam į atvirą Užusienio koplyčią,  tradicinių formų medinės jos pirmtakė čionai stovėjo nuo 1922-ųjų. Nūnai, matyt, tikėjimo galia sumenko, tikinčiųjų mažiau, o ir Dievo žodį gali išgirsti net internetu, tai užtenka pasimelsti ir šiltuoju metų laiku. Iš prabangaus namo, pažymėto 77-uoju gatvės numeriu, išrieda raudonas „bėemvukas“, irgi – 077. O priešais riogso begriūvąs medinukas – byrančiais langais ir laiko palaužtu stogo stuburu... Tokie skirtingi Vilniaus veidai, kiekvienam savo Atlantas...

Žemėlapyje gražūs Užusienio gatvės pavingiavimai pamažu virsta duobėm nusėtu kaimo keliuku, ir, gailėdamas automobilio, sustoju po elektros perdavimo linija. Toliau gerą lankstą einam pėsčiomis, bet viskas aišku, kaip 2x2, tereikia tik kiek pašokinėti tarp duobių, nusileisti šlaitu žemyn ir štai, prašom, – Užusienių II-asis piliakalnis, dažnai dar vadinamas Pilaite, toks patogus, kad gali net ristele užbėgti. Kalva didelė, plati, nė žvilgsniu neaprėpt, rėvose apačioje pavasariais ulma nenuoramos upeliūkščiai. Pavargę skaičiuoti šimtmečius, griūva ažuolai, varganos voratinklių drapanos plaikstosi tarp eglių prie takelio... Nesuvokiamas tylumos grožis ir tyrumas, nors mes stovime ant kalvos vos keliolika minučių nuo centro.

Prie Panerių geležinkelio stoties, kur baigiasi kreiva šleiva Agrastų gatvė, akimis ieškom tako prie Panerių tunelio. Nepatenkintas geležinkelio apsaugininkas laužyta lietuvių kalba tvirtina, kad ieškoti reikia visai ne čia, nors jaučiam ir matom, kad mums tereikia paėjėti vos kelis šimtus žingsnių. Na, ant jam galvos nelipsim, bėgiais nebėgsim – sukamės ir netrukus išlendam jau kitam miško pakraštyj, prie rytinio tunelio galo, kurį saugo tankus šabakštynas ir kažkokio gyvūno kaukole ir  rodykle į kažkur vykstančias Jonines paženklinta pavėsinė. 

Gražu ir įdomu tik iš toliau, mat grožėtis nelabai yra kuo - tunelis užverstas tuoj prie įėjimo. Pasižiūrim į šiukšlių krūvas, žemių kalną, pajuodusius plytų skliautus, ir tiek. O juk nedažnas žino, kad Vilniaus ir Kauno geležinkelio tuneliai buvo vieni pirmųjų Europoje, atidaryti anksčiau nei pirmoji pasaulyje požeminė Londono metropoliteno linija. Beveik visą šimtą metų tuneliu dundėjo traukiniai, o paskutinis jų dūmas išsisklaidė tik 1960-aisiais, taigi, mūsų tėvai ir seneliai tikrai dar turėjo progą juo pasivažinėti 😊 Nūnai tunelis – tūkstančių šikšnosparnių žiemojimo vieta.

Pačiame Agrastų gatvės gale sustojam plačioj aikštelėj. Tarpukariu kalvoti ir miškingi Aukštieji Paneriai buvo vilniečių mėgstama vasarojimo vieta. Lenkų okupacijos metu Lenkijos ir Lietuvos karalių dinastijos Jogailaičių garbei gyvenvietė buvo Jagiellonowo, o 1939-aisiais Paneriams net buvo suteiktas kurorto statusas. Vilniaus nuotraukų albumų autorius Janas Bulhakas Panerius buvo pavadinęs "nuostabiuoju Vilniaus brangakmeniu". Deja, prasidėjo sovietų okupacija, dar vėliau – ir II-asis pasaulinis karas... „Žmonių žiaurumo istorija visiškai subjaurojo šį Panerių vardą ir užgožė senąjį jo žavesį“, - rašė lenkų ir lietuvių rašytojas Czeslawas Miloszas. Paneriai tapo vienu ryškiausiu nacių teroro pėdsakų Europoje, dar niekuomet neregėto siaubo įsikūnijimu. Nuo 1941 m. iki 1944 m. liepos Paneriuose buvo sušaudyta dešimtys tūkstančių niekuo nekaltų žmonių – žydų, lenkų, rusų, lietuvių, romų... Vaikštom lyg vogčiomis, net bijodami garsiau kalbėtis.  Nebylūs atminties ženklai, duobės ir grioviai - kai suvoki, kas čia vyko prieš aštuonias dešimtis metų, nejučia nusuki akis į šalį... Virš griežtų pilkų raidžių linijų švelniai supasi pušys, lyg primindamos žmonių akistatą su mirtimi šioje krauju ir pelenais persunktoje žemėje.

Vairuoju namo. 

Kiekvienas tylim savo tylą.